Nordic atmosphere in music and visual arts at the time of M.K. Čiurlionis
LTSkandinavijos šalyse šviesa vasarą turi kitokį atspalvį nei kur kitur pasaulyje. Gamtai yra būdingos šviesios vasaros naktys kaip priešprieša ilgoms, tamsioms žiemos naktims, Šiaurės pašvaistės, vandenynas ir fiordai, rieduliai laukuose, plačios atviros erdvės ir tamsūs pušų miškai. Šviesa ir gamta – šiedu faktoriai yra svarbūs apibrėžti tam, ką vadiname „šiaurietišku tonu“ mene. Tai atsispindi spalvų derinyje, kuris perteikia šviesą, klimatą ir temperamentą. Skandinavijoje spalvos yra dažnai šaltos, mėlynai žalios, kaip Norvegijos dailininko Eilifo Peterseno paveiksle „Vasaros naktį“ (1886), skirtingai nuo šiltų, saulėtų pietų dangaus atspalvių. Pereinamuoju XIX-XX a. laikotarpiu menininkai specialiai naudojo Skandinavijos gamtą ir šviesą kaip metaforą, kuri galėjo būti pavartota, kai buvo norima save pateikti kaip Skandinavijos menininką. Čiurlionis domėjosi Šiaurės šalių muzika. Viename iš savo straipsnių jis Skandinavijos muzikos bruožus įvardija tokiais žodžiais: „ilgesys, melancholija, lengvas ir nepalenkiamas ritmas“. Daugelyje Norvegijos dailininko Edvardo Muncho paveikslų susitelkiama ties ritmiškais ir melodingais aspektais, o Munchas yra sakęs, kad savo mene jis siekęs sukurti analogiją muzikai. Nedalomas ryšys tarp žmogaus nuotaikų Ir gamtos dar stipriau išreikštas per liniją ir spalvą Muncho medžio raižinyje „Melancholija“ (1902). Nors Čiurlionis itin retai vaizdavo žmogų savo paveiksluose, paskutinis paveikslas iš ciklo „Laidotuvių simfonija“ (1903) savo gilaus liūdesio nuotaika yra labai artimas Muncho „Melancholijai“.Švedų dailininkas Princas Eugenas gamtą laikė skandinavų tapatybės šaltiniu. Jis savo tapyboje vaizduoja bauginantį, tamsų, negyvenamą ir nesuprantamą Švedijos pušų mišką su ryškiais oranžiniais šviesos spindulių blyksniais, prasiskverbiančiais tarp tamsių medžių. Princas Eugenas tvirtino buvęs įkvėptas švedų liaudies dainos nuotaikos bei pasąmonę veikiančių Böcklino meno impresijų. Didysis lietuvių tapytojas ir kompozitorius Čiurlionis tuo pačiu laikotarpiu simboliškai pavaizdavo mišką, artimą Princo Eugeno nutapytajam. Gerai žinoma, kad Čiurlionis dažnai vienu metu plėtojo tą pačią temą tapyboje ir muzikoje, tad labai naudinga pasiklausyti jo simfoninės poemos „Miške“, sukurtos 1900-1901 m., žvelgiant į šiuos paveikslus. Norvegų dailininko Haraldo Sohlbergo paveikslas „Žiemos naktis Rondane“ dėl gamtos sudvasinimo gali būti lygintinas su Čiurlionio paveikslu „Kalnai“. Įdomius mitologinius panašumus su Čiurlioniu autorė įžvelgia danų kompozitoriaus Carlo Nielseno Uvertiūroje „Helios“ (1903), suomių dailininko Akselio Galleno-Kallelos Kalevalos mito fragmentų inscenizacijose, sąšaukos su Čiurlioniu juntamos danų tapytojo J. F. Willumseno sinestezijos ir menų sintezės ieškojimuose, skulptūros darbuose bandant įkūnyti muzikines kokybes (Eilos Hiltunen paminklas Sibelijui) ir kitur.
