LTStraipsnyje svarstoma, kaip kūniškas judėjimas ir jutiminė patirtis nusėda kaip atminties ir tradicijos forma. Remiamasi Edmundu Husserliu, kuris teigia, jog kiekvieno subjekto „primordialinis buvimas“ savyje talpina ne tik asmeninę praeitį, bet ir kitų žmonių „primordialinį buvimą“. Tai reiškia, kad kiekvieno iš mūsų judesiai, laikysena ir kūniški įpročiai kyla ne vien iš individualios patirties, bet ir iš tarpkūniško santykio, iš patirčių, kurios perduodamos per kartas. Kinestetinė sedimentacija apima ne tik kūno judėjimą, bet ir daiktus bei vietas, kurios tampa mūsų patirties liudytojomis: įrankiais, namais, vaikystės kambariu, fotografijomis. Per juos išlaikome ryšį su savo praeitimi ir su kitų buvimu savo pasaulyje. Toliau, remiantis Husserlio empatijos samprata, galima aiškintis, kaip mano kūnas empatiškai tapatinasi su Kitu per erdvinį ir tarpkūnišką santykį. Tai atliekama per skirtingas tarpkūniškos sąveikos kongruencijos formas – transpoziciją, rotaciją, refleksiją ir komplementaciją. Šiuos reiškinius galima iliustruoti šokio pavyzdžiu, ypač pramoginiu poriniu šokiu, kur judėjimas, ritmas ir partnerystė tampa tarpkūniškos atminties praktika. Remiuosi savo pokalbiais su šokių mokytojais Jūrate ir Česlovu Norvaišomis, kurie pasakojo apie savo mokymąsi pas Alexą Moore’ą (1901–1991). Jie pabrėžė, kad šokyje kūnas niekada nenustoja judėti – judesys yra nenutrūkstamas srautas, o mokymasis vyksta ne per žodžius ar schemas, bet per bendrą kūnišką veikimą. Ši patirtis leido man suvokti, kad šokio technika ir mokymo(si) būdas – tai sedimentuota kūniška tradicija, perduodama iš mokytojo mokiniui, iš vienos kartos kitai. Porinis šokis akivaizdžiai atsiskleidžia per papildomumo principą.Ši tarpkūniška atmintis yra tiek sinchroninė, kai du kūnai juda kartu „atrakindami“ vienas kitą, tiek diachroninė, kai judėjimo patirtis perduodama mokytojo mokiniui, taip pat iš tėvų vaikams. Mano tėvai buvo mano senelių rankose. Aš pats buvau laikomas tėvų rankose, taip pat ir pats laikau savo rankose vaiką, tęsdamas tą pačią kūnišką patirtį. Lygiai taip pat yra žvelgiant atgal – mano seneliai irgi buvo prosenelių rankose. Ir taip toliau. Todėl sakau – mes visi esame savo protėvių rankose. Raktažodžiai: kinestetinė sedimentacija, kinestetinė empatija, modernūs pramoginiai šokiai, Alex Moore.
ENThe article explores how bodily movement and sensory experience sediment into one’s being as a form of memory and tradition. It draws on Edmund Husserl’s idea that each subject’s primordiality contains not only their own past but also the primordiality of Others. This means that our movements, posture, and bodily habits arise not only from individual experience but also from intercorporeal relations – experiences passed down through generations. Building on Husserl’s notion of empathy, I examine how I empathize with the Other through spatial and intercorporeal relations. Identification occurs through different forms of intercorporeal congruence: transposition, rotation, reflection, and complementation. These phenomena can be illustrated by the example of dance, especially ballroom dancing, where movement, rhythm, and partnership become a practice of intercorporeal memory. I draw on my conversations with my dance teachers Jūratė and Česlovas Norvaišos, who discussed their training with Alex Moore (1901–1991) in the UK. Alex Moore emphasized that, in dance, the body never ceases to move as movement is a continuous flow, and learning occurs not through words or diagrams but through shared bodily action. This experience led me to realize that such knowledge is sedimented in bodily tradition passed from teacher to student, from one generation to the next. Ballroom dance makes this particularly visible through the principle of complementarity. The intercorporeal memory is both synchronic – when two bodies move together, “unlocking” each other – and diachronic, when movement experience is transmitted from teacher to student and from parents to children. I was held in my parents’ hands, and now I hold my child in my own hands, continuing that same embodied experience.My parents were once in my grandparents’ hands. Looking “back,” my grandparents were likewise held in the hands of their parents – and so on. That is why I say: we are all in the hands of our ancestors. Keywords: kinaesthetic sedimentation, kinaesthetic empathy, modern ballroom dance, Alex Moore.