LTPasiremdamas literatūros šaltiniais, kurių dauguma – iš XIX a., straipsnio autorius Lietuvos Druskininkų kurortą aprašo kaip vietą, kurioje susitinka dvi filosofijos: viena vertus, siekis išsaugoti pirmykštę ramaus ir gydančio kurorto prigimtį ir, antra vertus, siekis įterpti naujausius savo laikmečio technologijų laimėjimus, kurie suteiktų taip daugelio trokštamą komfortą. Šią dilemą geriausiai įkūnijo viena žymiausių kurorto gerbėjų, gerai žinoma to meto rašytoja Eliza Orzeszkowa, bandžiusi surasti kompromisą tarp ištikimybės tradicijoms ir progreso reikmių, tarp provincializmo ir pasaulietiškumo, tautiškumo nelaisvės ir kasdienio gyvenimo poreikių. Druskininkų atmosferoje išauklėtas ir dvasiškai susisiejęs su šia vieta visą gyvenimą, netgi traktuodamas ją kaip savo pasaulio centrą, lietuvių menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gebėjo atsiriboti nuo įvairiausių užgaidų, kas sezoną reguliavusių kurorto gyvenimo pulsą. Būdamas tolėliau išvykęs iš Druskininkų, Čiurlionis ilgėdavosi jų lokališkumo, jų vietinės spalvos. Druskininkai buvo jo širdis ir namai, ir, kaip teigia Levinas, jo vidinės galios šaltinis.