Valdovai

LTXIII a. pirmojoje pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė buvo monarchija, t. y. valstybė, kurioje aukščiausia valdžia priklauso vienam asmeniui, įgijusiam ją iki gyvos galvos, paveldinčiam sostą pertam tikrus rinkimus ar užgrobusiam jėga (Valstybės istorija). XIII-XIV a. tekstuose senrusių, lotynų, vokiečių kalbomis pomindauginiai Lietuvos valdovai vadinami князь, rex, dux, princeps, Koning, herczog, Fūrst, pridedant старейший, великий, magnus, supremus, grosir, obirster, hochste ir pan. Svetimšaliai amžininkai Lietuvos valdovams teikė savo kraštų titulus, rodančius tikrą Lietuvos valdovų politinį svorį, o ne formalų rangą. Lietuviškai jie galėjo būti vadinami kunigu, kunigaikščiu, pridedant didysis ar pan. Didžiojo kunigaikščio titulas atspindėjo Lietuvos tikrovę nuo Gediminaičių valdymo pradžios. Po Lietuvos krikšto 1387 m. šis Lietuvos valdovo įvardijimas įsigalėjo ir buvo vartojamas kalbant apie Lietuvos valstybės valdovus. Gediminaičių-Jogailaičių vardai nebuvo amžininkų užrašyti lietuvių kalba, jų lietuviškas formas iš svetimų kalbų tekstų atkūrė kalbos istorikai. Kitataučių valdovų vardai lietuvinami. Kiriliškuoju raidynu Жикгимонт, lotyniškuoju Sigismundus rašomus Gediminaičius-Jogailaičius vadiname Žygimantais. Kitatautį Sigismundą (lenkiškai - Zygmunth) Vazą vadiname Zigmantu. Atsisakome bendravardžių valdovų numeravimo, nes Žygimantų-Zigmantų, Jonų ar Kazimierų numeriai Lietuvoje ir Lenkijoje nesutampa, o visi jie, valdę Lietuvoje, turi istoriografijoje vartojamą prievardį (tėvavardį, antrą vardą, pravardę) ar pavardę. Išimtis - Augustai, jų numeriai buvusios Abiejų Tautų Respublikos valstybėse sutampa [p. 14].