Grožio išgyvenimas Rimvydo Stankevičiaus poezijoje: keli estezės variantai

LTStraipsnis skirtas grožio išgyvenimui Rimvydo Stankevičiaus poezijoje aptarti. Jame atskleidžiama nuosaiki ir kartu maištinga kūrėjo laikysena. Poezijos, kaip grožio kūrimo meno, samprata priešinama ironiškai „bjaurumo estetikos“ sampratai, paplitusiai jaunosios kartos poetų kūryboje. Analizuojamas poetinio sakytojo grožio išgyvenimas ir jo raiškos būdai Stankevičiaus poezijoje. Straipsnyje remiamasi semiotiko Algirdo Juliaus Greimo pasiūlyta estezės samprata. Estetinis grožio išgyvenimas yra būsena. Estezė reiškia konjunkciją, akimirksninį subjekto ir objekto susiliejimą. Greimas studijoje „Apie netobulumą“ teigia, kad estezė yra tiesos, grožio ir gėrio susiliejimas vienu metu ir dar kažkas, ko žodžiais pasakyti neįmanoma. Straipsnio autorė apibendrina, kad Stankevičiaus poetinė laikysena nuosaiki, jaučiama pagarba poetinei tradicijai ir krikščioniškosioms vertybėms. Jo poezijoje nepastebime atviro socialinio maišto ar „bjaurumo estetikos“. Teigiama, kad šis poetas yra originalus savo tradiciškumu ir konservatyvumu, savita poetine regimybe ir atsiveriančiu didžiuliu prasmių lauku. Grožis Stankevičiaus poezijoje neatsiejamas nuo kasdienybės. Joje daug buities detalių, kurios turi gilesnę dimensiją. Estetinį gėrėjimąsi lemia ne tik realus pasaulis, bet ir metafiziniai potyriai bei dievoieška. Poetas grįžta prie metafizikos, kelia ontologinius klausimus. Eilėraščiai kalba apie kasdienes žmogaus būsenas, emocijų ypatumus, vertybes, reiškinių prasmes. Poeto eilėraščiuose regima grožio vertikalė: nuo žolės iki Dievo.