LTStraipsnyje aptariami Algio Griškevičiaus kūriniai, akcentuojant analoginės fotografijos ir skaitmeninių manipuliacijų santykio reikšmę šio autoriaus darbuose. Tekste siekiama parodyti, kaip tradicinės fotografijos ir kompiuterinės grafikos derinys atveria galimybes originaliai kūrybinei praktikai bei aktualiai medijos ir jos kultūrinių kontekstų kritikai. Griškevičiaus kūrinių nagrinėjimas remiasi struktūralistiniu fotografijos analizės metodu, kurį išplėtojo prancūzų semiotikas Rolandas Barthes'as. Siekiant parodyti, kaip menininkas panaudoja ir jungia analoginės fotografijos įtaigumą su minimaliomis, bet įtikinamomis skaitmeninėmis manipuliacijomis, naudojamasi pamatinėmis denotacijos ir konotacijos sąvokomis. Struktūralistinė analizė atskleidžia ne tik skirtingus technologinius, bet ir kultūrinius aptariamų kūrinių sluoksnius, susijusius su ilgalaikėmis Lietuvos fotografijos tradicijomis bei įsitvirtinusia lietuviškos tapatybės samprata. Griškevičiaus darbų nagrinėjimas taippat remiasi Vilemo Flusserio fotografijos analize ir jo apibrėžta „programos" samprata. Pastarasis teorinis pagrindas suteikia galimybę parodyti, kaip menininkas peržengia tam tikrų fotografijos produkciją lemiančių „programų" (fotografijos kaip vaizdinio dokumento sampratos, Lietuvos fotografijos mokyklos) ribas ir tas „programas" dekonstruoja. Straipsnis baigiamas apibendrintu teiginiu, kad ir technologiniu, ir perteikiamo turinio požiūriu įvairūs kūrybiniai Griškevičiaus sprendimai nėra ribojami vienos konkrečios fotografinių atvaizdų produkcijos „programos".Todėl šio menininko darbai nepasiduoda lengvom ir jau įsitvirtinusiom konotacinėm interpretacijom: jie yra ir tradiciniai, ir šiuolaikiški tuo pat metu. Jo fotografijas galima interpretuoti kaip savitą ilgalaikių Lietuvos fotografijos tradicijų kritinę dekonstrukciją. Tuo tarpu denotacijos lygmenyje atsiskleidžiantis Griškevičiaus darbų dvilypumas perteikia universalesnes prasmes. Prieštaravimas tarp fotografijos, kaip vizualaus materialios tikrovės dokumento, sampratos ir joje užfiksuotų situacijų neįtikimumo provokuoja žiūrovą sąmoningai apmąstyti fotografijos technologijos esmę ir tai, kaip ji formuoja mūsų suvokimą. Konceptualiai naudodamas skaitmeninę manipuliaciją, menininkas suardo pradinio fotografinio vaizdo vientisumą ir tuo pačiu kvestionuoja fotografijos technologijos bei jos ilgalaikio naudojimo dokumentavimo tikslais suformuotą tikėjimą atvaizdo autentiškumu. Kaip tik šis skirtinguose atvaizdų suvokimo lygmenyse pasireiškiantis Griškevičiaus darbų dvilypumas lemia jų išskirtinumą Lietuvos fotografijos kontekste.
ENThe aim of the article is to show how the conjunction of traditional photography and computer graphics in Algis Griškevičius' works opens up possibilities for relevant critical comment on the specifics of the medium of photography as well as on broader cultural contexts. The discussion of the works, based on structural analysis and Vilėm Flusser's theoretical insights on photography, reveals not only different technological and perceptual, but also cultural layers of the works, which are related to long-held traditions of Lithuanian photography. The article concludes by stating that it is precisely this multi-layered technological and conceptual character of Algis Grikševičius' works that makes it distinct on the scene of Lithuanian photography.