Didžiosios ir Mažosios Lietuvos Evangeliškųjų bažnyčių ryšiai 1918-1939 m

LTAtkūrus nepriklausomą Lietuvos respubliką prasidėjo visiškai naujas Evangeliškųjų Lietuvos bažnyčių gyvenimo etapas. Jau nepriklausomybės priešaušryje Didžiosios ir Mažosios Lietuvos evangelikai kryptingai bendradarbiavo palaikant iržadinant tautinę sąmonę lietuviuose. Ryškiausiu to laikmečio pavyzdžiu buvo lietuviškų knygų ir periodikos leidyba bei gabenimas iš Prūsijos ir Mažosios Lietuvos į Rusijos imperijos okupuotą Didžiąją Lietuvą. Pirmasis pasaulinis karas nenutraukė, o tik laikinai sumažino ryšių ir kontaktų galimybes, kurios pasibaigus karo veiksmams ir atsikūrus Lietuvos valstybei vėl buvo greitai atnaujintos ir tolydžio turtėjo. Susiklosčius istorinėms aplinkybėms, tarp Didžiosios Lietuvos lietuvių vyravo Romos katalikų tikėjimo šalininkai, o tik po to sekė nelabai gausus Evangelikų-reformatų skaičius, Mažojoje Lietuvoje dominavo Evangelikų-liuteronų tikėjimo atstovai. Pastarosios bažnyčios tiek struktūriniu, tiek teologiniu požiūriu didelių ir ryškių skirtumų neturėjo ir visada buvo laikomos giminingomis ir broliškomis bažnyčiomis, kurias vienijo vienas esminių bruožų - Dievo žodžio skleidimas gimtąja kalba ir demokratiniai bažnytinės organizacijos principai. Jų dėka pasauliečiai dalyvaujantys bažnyčios valdyme ir jos organizacinėse struktūrose, turėjo didesnę veiksmų laisvę, kuri sudarė palankią dirvą daugeliui protestantų, aktyvių bažnyčios atstovų užsiimti politine ir kultūrine veikla, tiesiogiai nestatant savo bažnyčios į pavojų. [p. 16].