Property status of widows and widowers in the 16th century: Lithuania in a European context

LTStraipsnyje nagrinėjama teisės istorijos problema: kodėl ir kaip pirmoje XVI a. pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės normatyvinė teisė skirtingai traktavo našles ir našlius. Našlėms buvo skirta nemažai paragrafų Lietuvos Statutuose, gan detaliai aprašytos jų teisės į mirusio sutuoktinio turtą, tačiau našlio teisės į mirusios žmonos turtą gali būti atsektos tik peržiūrint bendruosius žemės savininkystės įstatymus ir kelis įstatymus, susijusius su moterų nuosavybės teisėmis. Žvelgiant į teismų praktiką sužinota, jog teismuose nuolat lankėsi našlės dėl įvairiausių turtinių klausimų, tuo tarpu našliai teismuose nesibylinėjo, o jei ir bylinėjosi, jų našlystės statusas nebuvo reikšmingas. XVI a. viduryje situacija nesikeitė: teismų dokumentuose randama daug atvejų, kai turtas perduodamas našlei, kad ji galėtų išsilaikyti savarankiškai, o moters turto perrašymų vyrams beveik nepasitaikė, bet vyrų našlių statusas dokumentuose tapo matomesniu. Todėl tyrime gilinamasi į užgimstančias mutualias turto dalybų tradicijas ir keliamas klausimas – kokį turtą vienas kitam galėjo palikti sutuoktiniai pagal LDK teisę? Išnagrinėjus LDK teisės dokumentus paaiškėjo, jog LDK ir Europoje buvo paplitusi praktika palikti visą turtą našlio ar našlės rankose jo nedalijant. Turtas sutuoktiniams buvo paliekamas nurodant jų gerą elgesį, draugiškumą, supratingumą, o moterų atveju – ir paklusnumą. Kiek turto skirti vaikams jų santuokos atveju, dažnai palikta nuspręsti našliui/našlei. Tokie nurodymai liudija, jog branduolinė šeima tapo svarbesne nei išplėstinė šeima.