Vertybių problema formaliojoje ir materialinėje etikoje

LTDisertacijos tikslas - eksplikuoti vertybių sampratas I. Kanto ir M. Schelerio etikose kaip bendresnių etikos orientacijų tipus, per šių koncepcijų vidinę logiką bandyti parodyti jų perspektyvumą. Darbe siekiama atskleisti vertybių problemos filosofijoje istorines ir teorines prielaidas, rekonstruoti I. Kanto ir M. Schelerio etikų konceptualinį branduolį, parodyti vertybių etikos absoliutistinio varianto prieinamas dilemas ir deontologinės etikos preferencijos priežastis. Aptariama I. Kanto laisvės samprata kaip aksiologinio mąstymo principas, laimės, pareigos, dorovinio poelgio sampratos. Parodoma, kad I.Kanto etikos apriorizmo pamatas - formalaus apriorinio ir materialaus aposteriorinio pažinimo priešprieša, lėmusi šios etikos formalizmą ir racionalizmą. Apžvelgiamos XX a. pradžios filosofijos ir etikos orientacijos, analizuojamos M. Schelerio filosofijos ištakos, I. Kanto apriorizmo kritika, vertybių esmės ir jų pažinimo samprata, emocionaliojo apriorizmo koncepcija. Teigiama, kad M. Scheleriui svarbiausia buvo žmogaus kaip individualios asmenybės saviraiška ir savivertė. Sekdamas augustiniškąja tradicija, jis savo tyrinėjimų centru laikė gyvastingą asmenybę, jos dvasinį branduolį, ir kritikavo teorijas, racionalizuojančias ar sudaiktinančias žmogų. Konstatuojama, kad nors I. Kanto bandymas dorovę tapatinti su protu ir yra kritikuotinas, bet dorovės branduoliu laikytina būtent privalomybė. Daroma išvada, kad dorovės sferoje priešpriešintant vertybę privalėjimui, kaip tai darė M. Scheleris, etika tampa vertybių metafizika, kuri yra contradictio in adjecto.