Die Teilungen Polen-Litauens als Zäsur einer europäischen Strukturgeschichte. Komparative Überlegungen jenseits der Nationalgeschichtsschreibung

LTStraipsnyje nagrinėjami Abiejų Tautų Respublikos padalinimai kaip lemtingas Europos istorijos posūkio taškas. Atliekant tyrimą, analizuotas padalinimų vertinimas nelietuviškoje ir nelenkiškoje istoriografijoje. ATR žlugimas žymėjo didelės respublikos galą, o ją pasidalinusių valstybių veiksmai neretai įvardinti reakcionieriškais ir despotiškais. Modernioje Europoje ši problema aptarinėta kaip „lenkų klausimas“. Dar kartą panašūs klausimai svarstyti po Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų imperijos žlugimo išvakarėse. Visos nepriklausomybę atkūrusios šalys – Lietuva, Lenkija, Baltarusija ir Ukraina – save laikė Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldėtojomis. Ryšius su ATR patvirtina naujausiųjų laikų istorija: 2009 m. pradėti atstatyti Valdovų Rūmai Vilniuje, taip pat Lenkijoje ir Lietuvoje minima Gegužės 3-iosios konstitucija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinį palikimą Baltarusijoje puoselėja opozicija; LKD paveldas svarbus ir ukrainiečių istoriniam pasakojimui. Daugiatautės ir multikultūrinės Lenkijos ir Lietuvos istorijos reapropriacija Rytų Europoje yra įdomus politinis ir kultūrinis reiškinys, dėl to nusipelnė tyrėjų dėmesio. Straipsnyje atskleidžiama struktūrinė-istorinė padalinimų perspektyva, t. y. aiškinamasi, kaip padalinimai lėmė naujo užsienio politikos modelio Europoje atsiradimą. Į padalinimus taip pat žiūrima iš klasinės perspektyvos bei gilinamasi į ATR vidaus politiką XVIII a., analizuojama, kaip į ATR padalinimus žiūrėjo kitos Europos šalys. Atliekant istoriografijos analizę, apžvelgiama ir aptariama tyrimų metodika bei padalinimų vertinimai.

ENThe article analyses the divisions of the Polish-Lithuanian Commonwealth as a turning point in European history. The evaluations of the divisions were investigated in non-Lithuanian and non-Polish historiographies. The fall of the Polish–Lithuanian Commonwealth marked an end to a great republic, and the states that subsumed it are often described as reactionary and despotic. This problem is discussed as the "Polish question" in modern Europe. Similar questions were once again considered after World War II and at the threshold of the fall of the Soviet empire. All countries that regained their independence – Lithuania, Poland, Belorussia and Ukraine – considered themselves inheritors of the Commonwealth culture. Links with the Polish–Lithuanian Commonwealth are maintained by the history of our times: reconstruction of the Palace of the Grand Dukes in Vilnius began in 2009, also, the constitution of the 3rd of May is commemorated in both Poland and Lithuania. Cultural heritage of the Grand Duchy of Lithuania is fostered by the Belarusian opposition. GDL's legacy is also important to the Ukrainian historical narrative. The reappropriation of the history of the multinational and multicultural Poland and Lithuania is an interested political and cultural phenomenon and so deserves the attention of investigators. The article reveals the structural-historical perspective of the divisions, that is, it elucidates how the divisions determined the emergence of a new foreign policy model in Europe. The divisions are also analysed from a classical perspective and the internal policy of the 18th century Polish–Lithuanian Commonwealth is investigated. The perspective other European countries had on the divisions of the Polish–Lithuanian Commonwealth are also analysed. In the course of an analysis of historiography, research methods and evaluations of the divisions are reviewed and discussed.