Povilas Višinskis ir žemaičių antropologija

LTTautos savimonė formuojasi ir bunda veikiama begalės materialinių ir dvasinių veiksnių, tokių kaip ūkio raidos ypatybės, kalba, tradicinė ir bendroji kultūra, švietimas, religija, politika, socialinė psichologija ir kt. Šio daugialypio proceso vieną pirmųjų grandžių sudaro tautos šaknų ieškojimas, arba etnogenezės išaiškinimas. Nežinant senosios etninės istorijos, nenustačius to, kur, kada ir kaip susidarė tauta vadinama žmonių bendrija, tautinė savimonė esti gaivališka, netvirta, nes remiasi daugiau emocijomis negu žinojimu. Tauta - tai visuomeninis padaras. Jos kilmei atskleisti nepaprastai svarbu pirmiausia ištyrinėti kalbą, kaip ryškiausią etninį požymį. Tolima materialinės ir dvasinės kultūros raida tarytum sustingusi pastatų, padargų, ginklų, papuošalų ir šiaip daiktų formoje ir technologijoje, laidosenoje ir kituose dalykuose, kuriuos tiria archeologai. Jos atgarsius etnografai mato tautosakoje, liaudies apeigose, melodijose ir ornamentikoje. Palyginti neseną istoriją saugo rašytiniai šaltiniai. [p. 11].

ENPovilas Višinskis, a prominent Lithuanian public man of the national rebirth period at the turn of the 19th and the 20th centuries, was one of the initiators of anthropology in his native Žemaitija (Samogitia). In 1896, a competition on anthropological investigations was announced at the University of Sanct-Petersbourg, where P. Višinskis majored in natural sciences. The patriotic aspirations of a young student, a propitious academic environment and anthropological investigations, carried out by Jonas Basanavičius, Rokas Šliupas, Jonas Baronas and others, inspired him to work. In 1898, he completed his work and was awarded a golden medal. Forty three somatic characteristics of 67 males and 55 females were presented, the data being of interest even nowadays.