Struktūrinė literatūros psichoanalizė: diskursyvinis tapatinimasis
LTPsichoanalitinėje meno kritikoje tapatinimasis įprastai nagrinėjamas arba gilinantis į autoriaus santykius su amžininkais, arba keliant klausimą, su kuo ir kodėl tapatinasi konkretūs skaitytojai ar žiūrovai. Šiuo atveju, priešingai, siūloma grįžti prie paties kūrinio ir apmąstyti, kaip tapatinimasis veikia jo viduje. Čia literatūra – tai ne tiltas, vedantis į kūrėjo arba suvokėjo psichiką, bet iškalbingas paviršius, kuriame tapatinimasis realizuojamas kaip diskursyvinis aktas. O jį atlieka ne tik veikėjai, bet ir tai, ką struktūralistai vadina sakytoju – diskursą gaminanti, tačiau tik per jį ir jo eigoje gimstanti instancija. Šitaip atveriamas Lietuvoje naujas literatūrinio diskurso tyrimų laukas. Nuo klasikinio struktūralizmo jį skiria požiūris, jog sakytojas – tai nesąmoningai geidžianti figūra. Tačiau pati nesąmonybė nagrinėjama remiantis ne vien Sigmundo Freudo, bet ir jo sekėjo Jacques’o Lacano darbais, kuriuose pradininko idėjos performuluotos kalbotyros pagrindu. Tai leidžia parodyti, jog tapatinimasis yra ne tik siekis tapti kitu, bet ir pranešimas, kuriuo tapimas liudijamas, pažadamas, o kartais neigiamas arba atmetamas. Šio proceso specifika disertacijoje nagrinėjama ir teoriškai, ir praktiškai: trijų šiuolaikinių lietuvių autorių (Alvydo Šlepiko, Sigito Parulskio ir Giedros Radvilavičiūtės) kūriniai analizuojami kaip obsesinio, isterinio ir perversinio tapatinimosi diskursai, kuriuose taipogi išryškėja savita mirtingumo samprata. Reikšminiai žodžiai: Psichoanalizė, struktūralizmas, literatūra, tapatinimasis, mirtis.
ENIn psychoanalytic art criticism, identification is typically examined through the author’s ties with contemporaries or by analysing with whom and why readers, viewers, or listeners relate. This study, however, shifts focus back to the work itself, exploring how identification operates within it. Literature here is not a gateway to the creator’s or perceiver’s psyche but an expressive surface where identification unfolds as a discursive act. This act is performed not only by characters but also by what structuralists term the enunciator – a producer of discourse that emerges only through it. Such an approach introduces a new field of literary discourse research in Lithuania. Unlike classical structuralism, it treats the enunciator as an unconsciously desiring figure. However, the concept of the unconscious is examined not only through Sigmund Freud but also through Jacques Lacan, who reformulated the former’s ideas using linguistics. This allows one to see identification not just as becoming another but also as a statement attesting to, promising, or even rejecting transformation. The specifics of this process are examined in the dissertation both theoretically and practically: the works of three contemporary Lithuanian authors (Alvydas Šlepikas, Sigitas Parulskis, and Giedra Radvilavičiūtė) are analysed as discourses of obsessive, hysterical, and perverse identification, through which a distinctive concept of mortality also emerges. Keywords: psychoanalysis, structuralism, literature, identification, death.
