The Merging of Orthodox and Catholic artistic traditions in the painting of the Grand Duchy of Lithuania (two case studies)

LTXIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) plėtėsi Rusios žemių sąskaita, tad pagonys lietuviai įgijo galimybę iš arčiau pažinti bizantiškąją stačiatikių kultūrą. 1387 m. pagoniškajai Lietuvai priėmus katalikišką krikštą, LDK susiformavo glaudūs katalikų ir stačiatikių ryšiai, išryškėję įvairiose sferose. Viena iš jų buvo menas. Šiame straipsnyje tiriamos katalikų ir stačiatikių meno tradicijų simbiozės apraiškos LDK. Dėmesys telkiamas į du meno kūrinius – Nukryžiuotąjį su Švč. Mergele Marija ir šv. Evangelistu Jonu vaizduojančią freską, aptiktą Vilniaus arkikatedros kriptoje 1985 m. ir Trakų Dievo Motinos paveikslą. Vilniaus arkikatedros Nukryžiuotojo freska, datuojama pačia XIV a. pabaiga, meno kūrinių ekspertų vertinama nevienareikšmiškai – ir kaip katalikiškas, ir kaip bizantiškas meno kūrinys. Detalesnė analizė leidžia priskirti šią freską katalikiškajai meno tradicijai, tuo pačiu pripažįstant bizantiškojo meno įtaką šiam kūriniui. Tikėtina, kad freskos tapytojas atstovavo bizantiškajai meno tradicijai, tačiau savo kūrinio stilių turėjo pritaikyti katalikiškiems maldos namams. Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo sukurtas keliais šimtmečiais vėliau, kuomet katalikiškoji reforma skyrė didelę reikšmę antikiniams vaizdiniams mene. Tyrimų metu paaiškėjo, kad šis paveikslas buvo perdirbtas panaudojant XVI a. pradžioje sukurtą paveikslą. Tame pačiame šimtmetyje Dievo Motinos atvaizdą imta keisti naudojant bizantiškojo meno detales tam, kad šis atvaizdas taptų panašus į ikoną. Tai buvo susiję su katalikiškąja reforma ir Potridentinės Bažnyčios vykdoma politika.