Lietuvos semiotika

LTKęstučio Nastopkos knyga „Literatūros semiotika“ yra pirmasis Lietuvoje parašytas studijinis įvadas apie Algirdo Juliaus Greimo (Paryžiaus) mokyklos semiotiką. Ji pasakoja ne tik apie patį autorių, bet ir apie Lietuvos semiotiką, jos vietą pasaulyje. Tai didelis įvykis Vilniaus semiotikų rateliui, susibūrusiam apie Greimo semiotinių tyrimų centrą Vilniaus universitete. Pasaulyje labai nedaug šalių, įstengiančių turėti originalų ir neverstinį įvadą į semiotiką bei turinčių ką apibendrinti. Tai rodo gana aukštą semiotikos lygį Lietuvoje. „Literatūros semiotiką“ būtina skaityti ne tik Lietuvos, bet ir platesniame Europos kontekste ne tik todėl, kad pernelyg mažai su kuo ją galima lyginti Lietuvoje, bet ir todėl, kad net ir naudojantis lietuvių literatūros pavyzdžiais joje pirmiausia mezgamas dialogas apie semiotiką su kitų šalių semiotikais, o Lietuvos literatūros kritikai beveik visai mandagiai apeiti. Analizuojami lietuvių literatūros tekstai tarsi apvalyti nuo Lietuvoje privalomų, ne visada moksliškumo siekiančių komentarų, kurie kitų šalių mokslininkams gal ir nebūtų suprantami papildomai neaiškinant. Cituojami užsienio teoretikai, iš semiotikos įvadų daugiausia remiamasi Denis Bertrandʼo įvadu į literatūros semiotiką. Įdomi knyga galėtų akademiškai populiarinti ne tik lietuvišką semiotiką, bet ir Lietuvos literatūrą (joje daug įžvalgiai semiotiškai pristatytų nebanalių lietuviškų pavyzdžių), ir pačią Lietuvą kaip Greimo šalį, kurią semiotikos gimtine vadina ne vienas Greimo mokinys. Nedaug šalies humanitarikoje knygų, kurios gebėtų pasauliui suprantama moksline kalba įtikinamai kalbėti apie Lietuvą.