Jonas Mekas: "pasaulio, kuriuo galėčiau džiaugtis", apologija

LTStraipsnyje aptariama Jono Meko ankstyvojo laikotarpio rašytinė kūryba – novelės, po šešiasdešimties metų publikuotos rinkinyje „Žmogus prie lyjančio lango" (2010), bei dienoraščiai. Bandoma apmąstyti šiuos tekstus kaip Meko kūrybinių ir pasaulėvokinių principų formavimosi „vietą“, nustatyti jų svarbą visos jo rašytinės kūrybos požiūriu. Straipsnio problematikos lauką sudaro rinkinio kultūrinių kontekstų ir literatūriškumo tyrimas, gretinant juos su dienoraščio įrašais. Analizuojamas ankstyvosios Meko kūrybos literatūrinis, filosofinis pagrindas (XX a. pradžioje madinga gyvenimo filosofija, dzenas bei XX a. vidurio literatūrinis egzstencializmas), keliamas klausimas, kiek stipriai jis įsišaknija ir kokį pėdsaką palieka Meko pasaulėjautoje. Tyrimui paranki lyginamoji analizė bei kultūrinė istorinė perspektyva. Idėjos, išsiskleidusios prozos knygoje, tikrinamos Meko poezijos tekstais, dienoraščio įrašais, interviu. Meko kūryba – individuali ir savita – auga iš visai kartai svarbių pagrindų, todėl atkreipiamas dėmesys ir į bendrus kartos literatūrinius motyvus bei teksto strategijas. Daroma išvada, kad Mekas literatūrines tradicijas imliai ir kūrybiškai įtraukė į rašymo procesą, bet netrukus paviršutinį stilizavimą atmetė ir tekstiškai nutolo. Kita vertus, akivaizdu, kad būtent literatūrinės tradicijos suformavo kūrėjo pasaulėjautos branduolį ir asmens laikysenas, lėmė Meko tapatybės formavimąsi, jo meninį ir gyvenimiškąjį amplua.

ENIn this article the author considers the stories and journals of Jonas Mekas’ early period (1945–1955) as a “location” for the development of creative principles and an understanding of the world. Using comparative analysis and considering historical-cultural context, she analyzes the literary and philosophical foundations of Mekas’ early works – the philosophy of life, which was popular in the early twentieth century; paraphrases of Friedrich Nietzsche’s ideas and style; poetic motifs in Rilke; Zen; and the influence of mid-twentieth century literary existentialism – in other words, the cultural interests of the whole generation of younger war-time artists. While Mekas creatively incorporates these cultural traditions into his writing process, he also textually distances himself from them quite quickly. After leaving Europe he throws off not only the war/post-war nightmare, but also Europe’s literary fashions. On the other hand, it is clear that these very influences form the core of the artist’s worldview and personal stances. Mekas rejects the painful aspects of existential philosophy and accepts the truths offered by philosophy of life – to give into the flow of life, to avoid according any one thing too much importance, to celebrate life. Mekas does not adhere to any philosophical system, and a parodic attitude to philosophy and seriousness gradually emerges. It is possible to see Mekas as an original "philosopher of life". Mekas’ attitude is determined by one basic principle – the free fermentation of experience. Mekas is unique for the way he improvises life, his artistry, and his balancing between a western and eastern gaze, between different cultural practices and their rejection. One could say that Mekas invented the "emploi" of cultural equilibrist.