Ankstyvoji Birutės Ciplijauskaitės literatūros kritika

LTStraipsnio tikslas – pristatyti ir metodologiškai identifikuoti lietuvių išeivijos literatūrologės, ispanistės Birutės Ciplijauskaitės ankstyvosios kritikos etapą. Kritikės darbų visuma iki šiol netyrinėta nei sistemingai, nei fragmentiškai. Lietuvoje geriausiai žinomi jos lituanistiniai tyrimai, kurių daugelis publikuoti straipsnių rinktinėje Literatūros eskizai. Tyrinėtojos darbų visumą sudaro 233 moksliniai straipsniai ispanų, anglų, vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbomis, 10 monografinių studijų ir 71 grožinės literatūros vertimas. Šiame straipsnyje aptariamos ir iš teorinės perspektyvos stebimos dvi Ciplijauskaitės studijos: „Vienatvė ir šiuolaikinė ispanų poezija" bei „Poetas ir poezija. Nuo romantizmo prie socialinės poezijos". Kontekstiniame akiratyje išlaikomi ir vėlyvesnieji monografiniai literatūrologės darbai. Didesnis dėmesys į monografijas sutelkiamas sąmoningai, nes jos laikytinos svarbiausia Ciplijauskaitės kritikos palikimo dalimi. Tyrimui naudotas metakritinės deskripcijos metodas: tirta idėjinė tekstų orientacija, siejant ją su intelektualiniais XX a. literatūrologijos reiškiniais. Literatūros kritika šiame darbe suvokiama kaip kultūros dalis, uždaras mąstymo modusas, kuris ribojasi su kitomis analitinėmis ir interpretacinėmis praktikomis, bet neaprėpia kritikos kultūros Lietuvoje, Ispanijoje ar JAV visumos. Keliama hipotezė, kad ankstyvasis Ciplijauskaitės kritikos periodas priskirtinas idealistinės ispaniškosios stilistikos mokyklai, bandoma aiškintis, kiek ankstyvuosiuose jos tekstuose esama minėtos kritikos mokyklos įspaudų. Fragmentiškai nusakomos idealistinės ispanų stilistikos mokyklos ir fenomenologijos sąsajos.

ENAuthor of this article uses metacritical description to analyze two monographs by Birutė Ciplijauskaitė, a Lithuanian émigré and Spanish literature scholar: "La soledad y la poesía española contemporánea" (Solitude and Contemporary Spanish Poetry) and "El poeta y la poesía. Del Romanticismo a la poesía social" (The Poet and Poetry. From Romanticism to Social Poetry). Analysis of Ciplijauskaitė’s critical texts reveals connections with the Spanish Idealist school of Stylistics and an affinity with phenomenology. Stylistics had roots in pre-war Europe, and, during the post-war period (largely through the Spanish diaspora), it became a popular method of literary analysis in the US and Canada, where Ciplijauskaitė began her academic career. Her early criticism is marked by the conviction that an author’s experiences directly affect the form and content of a work, and are reflected in his or her style, and choices in terms of both ideas and form. The author of this article reveals that, in her studies, Ciplijauskaitė accords equal attention to analyzing the form and content of works, draws broadly on epitextual material (the journals and letters of an author, and other people’s testimonials about him or her), stresses the disconnection between signifier and signified, and, in critical texts, explores relationships between aesthetics and the human dimension in creativity. The critic carefully observes the evolution of ideas about imagination, intuition, and inspiration in literary texts; she believes that the work of art represents an author’s individual, personal worldview, and that human experience directly influences an author’s language. Ciplijauskaitė’s early critical positions show an affinity with the worldviews of Dámaso and Amado Alonso, as well as Carlos Bousoño.