Sakymo ir rašymo sąveika Broniaus Radzevičiaus romano "Priešaušrio vieškeliai" pirmoje dalyje

LTStraipsnyje siekiama perskaityti Broniaus Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai" pirmąją dalį kaip integralų sakytinės ir rašytinės tradicijų sąveikos lauką. Pasitelkus Rolando Barthes’o rašymo koncepciją ir papildant ją sakytinės tradicijos tyrinėjimais, Radzevičiaus romanas analizuojamas kaip vienas pirmųjų lietuvių stambiosios prozos tekstų, leidžiančių kalbėti apie rašymą bartiškąja prasme. Straipsnyje skiriamos dvi rašymo funkcijos: pirmoji – universalizuojanti kalbą ir steigianti kolektyvinę sąmonę, antroji – kalbą individualizuojanti ir steigianti subjektą kaip atskirą psichofizinę visumą. Pirmoji funkcija siejama su sakytinės tradicijos bruožais konservuoti ir suvienodinti prasmių sistemas, antroji – su Julios Kristevos aptartu heterogeniškų reprezentacijų postulatu. Taikant šiuos teorinius konstruktus „Priešaušrio" vieškeliams, įrodinėjama, kad romane vyksta diskursyvinė kova tarp kolektyvinio ir individualaus sąmoningumo. Šios kovos rezultatas – susiskaldęs subjektas ir nuo kolektyvinio subjekto atitrūkęs rašymas.

ENAuthor of this article analyzes Bronius Radzevičius’ novel "Priešaušrio vieškeliai" (Highroads Before Dawn) as an integrated field of interplay between spoken and written traditions. Drawing on Roland Barthes’ concept of écriture as well as studies in oral tradition, he presents Radzevičius’ novel as one of the first substantial Lithuanian prose works that make it possible to speak about writing in a Barthesian way. In his article the author distinguishes between two functions of writing: the first consists of the universalization of language and the establishment of collective consciousness, the second of the individualization of language and the establishment of the subject as a distinct psychophysical totality. He relates the first to the spoken tradition’s characteristics of preserving and unifying systems of meaning, and the second to Julia Kristeva’s postulate about heteroglossia. The first function manifests itself through the figure of the narrator, which is controlled by a consciousness established by an agrarian model of organisation. It presents the subject as an individual enveloped by collective consciousness and living in harmony with his or her environment and community. In the novel, the second function of writing begins as the individual’s, as a separate microcosm’s, self-reflection and intensifies as the individual begins to doubt the power of language to represent experience and reality. In his analysis of shifting writing strategies in the text, the author of the article highlights the discursive battle between collective and individual consciousness. Despite the increasing presence of heterogeneity in Radzevičius’ novel, collective forms of language remain the dominating possibility of individual self-actualization. On the other hand, the emergence of a split, schizophrenic subject suggests that modern signs of writing diversity are beginning to appear in traditional Lithuanian prose.