Jochen D. Range als Übersetzer oder: Übersetzen ist Kunst!

LTStraipsnis skirtas vokiečių baltisto Jocheno D. Range požiūriui į vertimo teorines ir praktines problemas ir jo atliktai lietuviškų pasakų vertimo analizei. Pažymima, kad J. Range pagrindinis teorinis principas vertime buvo adekvatumo reikalavimas. Atkreipiamas dėmesys, kad skiriami du vertimo tipai: pažodinis ir laisvasis, kurio atveju tekstas tarsi sukultūrinamas pagal tą kalbą, į kurią verčiama. Atskleidžiami bendri stilistiniai, kalbiniai ir turinio sunkumai, su kuriais susiduria vertėjai. Pažymima, kad vertėjas yra dviejų tekstų ir dviejų kultūrų tarpininkas, jam tenka didžiulė atsakomybė, todėl itin didelę reikšmę įgauna pasirinkta vertimo strategija. Nagrinėjant J. Range išverstas lietuvių pasakas, atkreipiamas dėmesys į pagrindinius iššūkius, su kuriais vertėjui teko susidurti. Atskleidžiamos netiesioginės nuosakos pasirinkimo priežastys verčiant pasakų fabulą. Aptariamos lietuviškos hiperbolės, metaforos, frazeologizmai, idiomos, jų vertimai. Aptariama deminutyvų vertimo problema, pažymint lietuvių ir vokiečių kalbų skirtumus, kai vokiečių kalboje pastarųjų yra gerokai mažiau, todėl sunku lietuviškus deminutyvus adekvačiai perduoti ir rasti jų tikslius vokiškus atitikmenis. Pabrėžiama onomatopėjų lietuvių pasakose problema, siejant ją su lietuvių emocionalumu. Konstatuojama, kad skaitant J. Range verstas lietuviškas pasakas, susidaro visai skirtingas vaizdas apie lietuvių kultūrą, ir tai priklauso ne tik nuo vertėjo dalykinių preferencijų, bet ir nuo to, kad J. Range buvo baltistas, gerai išmanęs lietuvių kalbą ir kultūrą.