Lietuvos teritorijos išminavimas 1944-1946 metais

LTStraipsnyje analizuojamas 1944–1946 m. Lietuvos teritorijos išminavimo procesas, vykdytas pasitelkus sovietinę paramilitarinę organizaciją OSOAVIACHIM. Remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomais dokumentais, atskleidžiamas Lietuvos užterštumo sprogmenimis mastas bei sovietinės išminavimo politikos taikymas Lietuvos SSR. Tyrimas pirmą kartą nuosekliai rekonstruoja, kaip buvo organizuoti ir įgyvendinti išminavimo darbai, su kokiomis problemomis susidurta ir kas buvo jų priežastis: nepakankamas specialistų rengimas, priemonių stygius, vietos valdžios abejingumas, daug nelaimingų atsitikimų ir civilių aukų bei LSSR valdžios pastangos įtikti Maskvai. Specifinės LSSR sąlygos – nekolektyvizuotas kaimas, silpna industrializacija, silpnos periferijų administracijos struktūros ir visuomenės nepasitikėjimas okupacinėmis institucijomis – sunkino standartizuotos sovietinės praktikos taikymą. Oficialiai deklaruota, kad 1945 m. pabaigoje Lietuvos teritorija „išminuota“, tačiau liko daug sprogmenų. Tyrimas papildo istoriografiją, atskleisdamas karo palikimo, militarizacijos ir saugumo dilemų sąveiką Lietuvos pokario visuomenėje, taip pat šiandien aktualias potencialias saugumo problemas. Reikšminiai žodžiai: Lietuvos išminavimas, OSOAVIACHIM, visuomenės militarizacija, pokaris.

ENThis article investigates the process of mine clearance in Lithuania between 1944 and 1946, conducted through the Soviet paramilitary organization OSOAVIACHIM. Based on documents preserved in the Lithuanian Central State Archives and the Lithuanian Special Archives, the study reconstructs the extent of explosive contamination and the implementation of the Soviet demining policy in the Lithuanian SSR. For the first time, a systematic reconstruction is provided of how mine clearance operations were organized and executed, the challenges encountered, and their underlying causes, including insufficient training of specialists, shortages of equipment, limited engagement by local authorities, a high number of accidents and civilian casualties, and the efforts of the Lithuanian SSR authorities to align with Moscow’s expectations. The specific conditions of the Lithuanian SSR, including an uncollectivized countryside, limited industrialization, weak peripheral administrative structures, and widespread public distrust of occupation institutions, complicated the application of standardized Soviet practices. Although official reports declared Lithuania ‘cleared of mines’ by the end of 1945, a significant number of explosives remained. The study contributes to the historiography by elucidating the interaction of wartime legacies, militarization, and security dilemmas in postwar Lithuanian society, and by highlighting security challenges that continue to hold contemporary relevance. Keywords: demining of Lithuania, OSOAVIACHIM, militarization of society, postwar period.

• Okupacinė kariuomenė Lietuvoje. Vilnius : Versus aureus, 2007. 261 p.
• Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją. Vilnius : Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2014. 310 p.