Літоўцы і беларусы ў аднаўленні дзяржаўнасці пасля першай Сусветнай вайны: паміж гістарычнай і этнаграфічнай мадэллю

LTStraipsnyje nagrinėjama lietuvių ir baltarusių situacija baigiantis 1-ajam pasauliniam karui. Abiejų tautų šviesuoliai tikėjo savo valstybės sukūrimu, tik lietuviai aiškiai pasakė norintys Lietuvos su etnografinėmis sienomis, baltarusiai, kurių tautinis atgimimas buvo žymiai silpnesnis, norėjo atkurti valstybę buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) teritorijoje, remdamiesi istoriniu faktoriumi. Tokioje jungtinėje lietuvių-baltarusių valstybėje turėdami kiekybinę persvarą, baltarusiai tikėjosi išlaikyti savo dominavimą. Tarp 1915 ir 1921 m. geopolitinė situacija daug kartų kardinaliai keitėsi. Iš pradžių Vokietija bandė žaisti pažadų korta savo okupuotoms tautoms. Po Vokietijos pralaimėjimo iškilo Lenkijos faktorius, į manipuliacijas įsitraukė bolševikinė Rusija. Baltarusių judėjimo lyderiai ilgai bendradarbiavo su Lietuvos Taryba, netgi įėjo į jos sudėti - Lietuvos vyriausybėje buvo ministras baltarusių reikalams. Baltarusiai labai supyko dėl Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties. Šia sutartimi Lietuvai buvo atiduotas Vilniaus kraštas su Gardinu, Lyda ir Molodečnu, kur gyventojų daugumą sudarė baltarusiai. Lietuvių ir baltarusių draugiški santykiai galutinai pairo po 1920 m. rudenį L. Želigovskio įvykdyto Vilniaus užgrobimo ir 1921 m. pradžioje pasirašytos Rygos sutarties, kurioje buvo nustatyta Lenkijos-Sovietų Rusijos siena, padalijusi Baltarusiją ir Ukrainą. Kaune likę baltarusių veikėjai, „padedant“ sovietiniams diplomatams nesutarė tarpusavyje ir dalis jų jau 1923 m. išvyko į Prahą, vėliau grižo tėvynėn ir tapo stalininių represijų aukomis.