Кнігавыданьне ў літоўскай мове XVI - першай паловы XVII ст. у Вялікім Княстве Літоўскім і Малой Літве
LTStraipsnyje aptarta lietuviškų knygų leidyba nuo pat jos pradžios (1547 m.) iki XVII a. pirmosios pusės lietuvių tautos gyvenamame plote: Mažojoje (Prūsijos kunigaikštystė) ir Didžiojoje (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) vakarinė dalis) Lietuvoje. Autorė nurodo išleistas lietuviškas knygas, gilinasi į objektyvias priežastis, nulėmusias tokių knygų leidybos pradžią. Aptartos visos pagrindinės istorinės asmenybės, prisidėjusios prie pirmųjų knygų lietuvių kalba pasirodymo. Lietuvių kalbos funkcionavimas valstybės politiniame ir visuomeniniame gyvenime buvo komplikuotas. Nors Ponų Tarybos nariai mokėjo lietuviškai dar XV a., senesnių rašto tradicijų funkcionavimas nulėmė, kad oficialiojoje raštvedyboje įsigalėjo lotynų ir rusėnų kalbos. Konstatuojama, kad nors lietuvių kalba netapo pagrindine komunikacijos kalba LDK, XVI a. kultūriniai pokyčiai, didžia dalimi nulemti Reformacijos judėjimo, pagreitino ne tik protestantų religinės literatūros leidimą, bet ir katalikų leidžiamų knygų lietuvių kalba atsiradimą. Nors kelis dešimtmečius pavėluotai (palyginus su Prūsija) LDK teritorijoje pradėjus leisti lietuviškas knygas, buvo sukurtos objektyvios sąlygos lietuvių kalbai tapti spaudos kalba. Tai išplėtė jos vartojimo sferą, pradžioje nulemtą tik religinių poreikių. Nors lietuvių kalba ir netapo LDK raštvedybos ir politinio elito kalba, tada padėti pagrindai literatūrinės lietuvių kalbos formavimuisi. XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje išleistos lietuviškos knygos tapo kultūros fenomenu. Vėliau jau nenutrūkusi lietuviškų knygų leidyba sudarė sąlygas lietuvių tautiniam atgimimui XIX a.
