Фармаванне інстытуцыйнага двара вялікага князя ў Літве (XIV - пачатак XV ст.)

LTValdovų dvarai Vakarų Europoje susiformavo žymiai anksčiau nei Lietuvoje ir, nors yra fragmentinių žinių apie valdovų dvarus nuo Mindaugo laikų, tai dar nebuvo klasikinis valdovo dvaras su išsišakojusia tarnybine hierarchija. Lietuvoje šis procesas prasidėjo tik Vytautui gavus valdžią 1392 m. Institucinio valdovo dvaro susikūrimas davė teigiamų rezultatų. Visų pirma, tų pačių socialinių, valdymo ir reprezentacinių struktūrų perėmimas pavertė Vytauto dvarą į suverenaus valdovo instituciją, antra, padėjo įsilieti į tarpmonarchinę komunikacinę Europos erdvę. Vietos diduomenės įjungimas į dvaro organizaciją (tarnautojais būdavo priimami įtakingiausi krašto didžiūnai arba jų sūnūs) pozityviai atsiliepė tarnybos valdovo prestižui ir sustiprino vidinę šalies elito integraciją. Žvelgiant iš Vytauto perspektyvos, galima pasakyti, kad sugebėjęs savo dvare suburti valdančio elito atstovus ir perėmęs iš kaimyninių šalių dvaro struktūrų formas, jis gavo instrumentą, leidusį jam sustiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, o jo šlovę išgarsinti už valstybės ribų. Straipsnis chronologiškai peržengia Vytauto gyvenimo pabaigą – jo priede (beveik trečdalio publikacijos dydžio) užima didžiojo kunigaikščio dvaro gyventojų sąrašas 1392-1440 m. Jame randame 11 rūšių pareigybes (nuo didžiojo žemės maršalo iki sekretorių/raštininkų), rūmų dvarionis, kambarinius, kapelionus ir altaristas, tarnus, užsienio svečius, heroldus, vaistininkus, muzikantus, juokdarius ir liliputus.