Investicijos samprata pagal 1965 m. konvenciją dėl valstybių ir kitų valstybių piliečių ginčų investicijų srityje sprendimo

LTStraipsnyje siekiama išnagrinėti besitęsiančias diskusijas dėl ICSID konvencijos taikomų jurisdikcijos apribojimų. Darbe analizuojamo vieno iš svarbiausių jurisdikcijos reikalavimų – „ratione materiae“ reikalavimo tikslas yra apibrėžti, kas yra investicija, kuriai būtų taikytina ICSID konvencija. Išskiriami du požiūriai: griežto konstruktyvizmo šalininkai jurisdikcijos analizę apriboja konkrečiais investicinių susitarimų terminais, kiti – linkę išorines ICSID jurisdikcijos ribas papildyti nepriklausoma prasme, paimta ne iš teksto, o iš ICSID sistemos „raison d’etre“. Kadangi sąvokos „investicija“ apibrėžimas buvo tikslingai neįtrauktas į ICSID konvenciją, o dvišaliuose investicijų susitarimuose dažnai pateikiamas kur kas platesnis investicijos apibrėžimas dėl to, kas turėtų sudaryti investiciją, nuspręsti, ar tam tikra veikla turėtų būti pripažinta investicija ar ne, ir ar reikėtų priimti ieškinį nagrinėti, tenka arbitražo teismui. Taigi pagrindinis atliekamo tyrimo tikslas – atsakyti į klausimą: ar arbitražo teismai turėtų investicijos apibrėžimą interpretuoti kuo plačiau, ar, atvirkščiai, – laikytis oficialesnio požiūrio, t. y. pripažinti investicija tik tokią veiklą, kuri yra konkrečiai nurodyta dvišaliuose investiciniuose susitarimuose. Galima teigti, kad šis klausimas yra labai opus, nes būtent valstybės formuluoja dvišalių investicinių susitarimų terminus, taigi visada susikerta valstybės suverenumo ir arbitražo teismo teisė nuspręsti dėl savo jurisdikcijos. Tačiau, kaip aptarta toliau, arbitražo teismų praktika rodo, kad arbitražo teismai yra linkę laikytis platesnio požiūrio ir išplėsti dvišalių investicinių susitarimų terminus. [...].

ENArticle is aimed to analyze the continuing discussion regarding jurisdictional limitations imposed by the ICSID Convention. One of the most important jurisdictional requirements – the ratione materiae requirement is purposed to define what should compromise an investment which would fall under the ICSID Convention. Two approaches were be identified – strict constructionists limit a jurisdictional inquiry to the specific terms of an agreement between the sovereigns, others fill the outer limits of ICSID jurisdiction with an independent meaning derived not from the text but from the raison d’etre of the ICSID regime. Since the definition of investment was intentionally not included in ICSID Convention and bilateral investment agreements (BIT’s) often contain rather broad definitions of what should constitute an investment. It was observed that it is for the tribunal to decide whether certain activity would be recognized as investment and, subsequently, whether the claim should be admitted. The main question which was analyzed was whether tribunals must or must not interpret the definition of investment as broad as possible, or, conversely, tribunals should rather take a more formal approach and only approve such investments that are specifically provided in BITs. It was argued that the latter question is a very sensitive one, because it is the states which draft the terms of the BIT, thus there is always an issue of collision between state’s sovereign rights and tribunal’s mandate to decide on its jurisdiction. However, it was illustrated, that the case law suggests that tribunals tend to take a broader approach and expand the terms of BIT’s. Surely, such practice of the tribunals’ encourages foreign investment flows from developed to developing countries, however, it was argued that it can prejudice the development of the practice of dispute settlement under ICSID Convention in the long run.