Teatriškumo samprata ir formos moderniojoje lietuvių prozoje : disertacija

LTŠioje interdisciplininio pobūdžio disertacijoje siekiama sukaupti bei apibendrinti teorinę teatriškumo, kaip moderniosios literatūros savybės, medžiagą. Teatriškumo samprata yra meno kūrinio fikcinės prigimties pabrėžimo priemonių visuma. Teatriškumas iškilo ir įsitvirtino moderniojoje Europos kultūroje, kaip meno autonomijos stiprinimo, atsiribojimo nuo tikrovės intencija. Darbe remiamasi Iserio, R.Barthes‘o, J. Lotmano teorijomis. Pasirinktų lietuvių prozininkų modernistų tekstuose teatriškumas vartojamas kaip moderniosios literatūros bei pasaulio atribojimo modusas, atskleidžiantis, kad literatūros tekstas yra ne pasaulio „imitavimas“, o „pasaulio sukūrimas“. Pasakotojo pasirenkama atsiribojimo distancija kuriamo pasaulėvaizdžio atžvilgiu atskleidžia įvairias teatriškumo principo taikymo galimybes prozos žanruose. Parodijos (Petras Tarulis), ironijos (Jurgis Savickis), satyros (Petras Cvirka) ir siurrealistinio pasakojimo tipų (Antanas Škėma) analizė parodė, kad kuo didesnis pasakotojo atsiribojimas nuo pasakojamų dalykų, tuo akivaizdesnis teatriškumo principas. Analizė atskleidė, kad lietuvių modernioji proza reflektavo ir savaip interpretavo Vakarų moderniosios kultūros teatriškumo sampratą. Lietuvių modernistinėje prozoje teatriškumo samprata kyla iš modernistinės teatro koncepcijos. Reteatralizuojančios teatro technikos – commedia dell‘arte, režisieriaus teatras (Reinhardtas), atsiribojimo efektas (Brechtas), absurdo bei siurrealizmo estetika, antinatūralistinės bei antiromantinės teatro technikos – visa tai nagrinėjamuose tekstuose veikia kaip teatro kodas.

ENThis interdisciplinary type of thesis aims at accumulating and generalising theoretic material of theatricality, as the feature of modern literature. Theatricality concept is the totality of means highlighting fictitious origin of an artistic work. It appeared and was established in the modern European culture as the intention of reinforcement of art autonomy and distancing it from reality. The work is based on theories of Iser, R. Barthes and J. Lotman. In the selected modern works of Lithuanian novelists theatricality is used as the mode of modern literature and dissociation from the world, revealing that the literary text is not world “imitation”, but “world creation”. Narrator’s chosen distance against the created world-view discloses various possibilities of applying theatricality principle in prose genres. Analysis of narration types of parody (Petras Tarulis), irony (Jurgis Savickis), satire (Petras Cvirka) and surrealistic type (Antanas Škėma) demonstrated that the bigger narrator’s dissociation from narrated object is the more evident theatricality principle turns to be. Analysis showed that modern Lithuanian prose reflected and differently read theatricality principle of the Western modern culture. Theatricality concept in modern Lithuanian prose arises from the modern concept of theatre. In the texts analysed all the retheatricalising theatre techniques, namely commedia dell’arte, theatre director (Reinhardt), distancing effect (Brecht), aesthetics of absurd and surrealism, non-naturalistic and non-romantic theatre techniques act as the theatre code.