Iššūkiai aktoriaus kūrybai postpsichologinio teatro eroje

LTAtsidūręs postdraminių tekstų ir spektaklių akivaizdoje, šiandien aktorius nebegali pasikliauti psichologija, kuri buvo labai svarbi XIX a. pab. ir beveik viso XX a. dramaturgijoje bei teatre. Fenomenologijos, neuro- ir kognityvinių mokslų bei antropologijos tyrimų rezultatai pakoregavo pačią vaidybos sampratą. Užuot interpretavęs, šiandieniniame teatre aktorius kuria, užuot reprezentavęs – akumuliuoja ir skleidžia energiją. Kad pajėgtų kūrybiškai integruotis į bet kokią estetinę sistemą, aktorius, suprasdamas, kad suvokimo ir patirties perdavimo prigimtis yra kūniška, turėtų ugdyti „fiziškai suvokiamą jautrumą“, kitaip sakant – išmokti suderinti kūno ir proto impulsus, kad scenoje jie veiktų kartu.

ENWhen facing the post-dramatic texts and performances, an actor cannot appeal only to psychology, which was essential in the theatre of the end of the 19th century and almost the whole 20th century. The results of the research of phenomenology, neuroscience, cognitive sciences and anthropology have changed the conception of acting. In the contemporary theatre an actor creates instead of interpreting and accumulates and emits energy instead of representing. An actor realising that the nature of transmitting perception and experience is corporeal should develop physically perceptive sensibility or, in other words, train the facility of tuning the impulses of body and mind in order to be capable of integrating himself into any aesthetical system.