Laisvojo mąstymo deficitas
LTRecenzijoje aptariama Viktorijos Daujotytės knyga „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), kurioje akademinis rašymas susipina su eseistine, literatūrine kalba. Literatūros teorijai skirta knyga gali būti skaitoma kaip supaprastinti teorijų variantai. Autorė kalba iš fenomenologinių pozicijų, nevengia aptarti kai kurių Jacques’o Derrida idėjų ar paminėti psichoanalizės perspektyvos. Knyga veikia kaip liudijimas, kad mąstymas apie literatūrą gali būti nepertraukiamas kaip asmeninio dienoraščio rašymas. Apibrėžtas didžiulis bendrakeleivių ratas: literatūros klasikai, iškilios kultūros figūros, rašytojai amžininkai, menininkai, mokslininkai, kolegos, studentai, tampantys siužeto dalyviais ir bendraautoriais. Nemažai dėmesio skiriama Maironiui, Justinui Marcinkevičiui, Česlavui Milošui, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Literatūros pasakojimai jungiami su asmenine patirtimi. Kritikuojamas mechanistinis teorijų taikymas, kai literatūra suvokiama kaip organiškas sutvėrimas. Knyga suponuoja mintį – kuo intymesnis, asmeniškesnis taps mokslininkų kalbėjimas apie literatūrą, tuo arčiau bus girdintieji, ką sako literatūros mokslas. Stebėtojos žvilgsnis saugantis, konservatyvus; su kai kuriais teiginiais galima nesutikti. Rašoma aktualiomis, kultūros lauke sklandančiomis temomis, kurias vienaip ar kitaip apmąsto visi, bet ne visi sugeba užrašyti arba neranda laiko. Šia prasme knyga ragina nuolat tikrinti dienoraščio, paraščių, publicistikos, darbo užrašų ribas; nevengti viešai pasisakyti, kalbėti ne tik apie literatūros, bet ir gyvenimo užribius, paribius, susisiekiančius takus.
