Apie save ir savo laiką

LTRecencijoje aptariama Vandos Zaborskaitės atsiminimų knyga „Autobiografijos bandymas“ (2012). Knygoje profesorės kalba – taikli, disciplinuota, tiksliai formuluojanti mintį. Recencijoje apgailestaujama, kad užvertus paskutinį atsiminimų puslapį iš karto apniko lengvas apmaudas, kad visgi tiek mažai parašyta, kad profesorė turėjo, savaip privalėjo, įsipareigodama ateičiai, parašyti daugiau, plačiau, detaliau. Ji nerašė dienoraščio, ir tai, be abejo, apsunkino ir gerokai patrumpino prisiminimus žmogaus, nors ir turinčio puikią atmintį, bet linkusio į lakonišką kalbėjimą. Visas jos dėmesys – savo dvasinei savijautai ir daugiausia – kultūriniam, akademiniam gyvenimui, kuris taip pat buvo komplikuotas, sudvejintas, niūrus, nes atmosfera buvo užnuodyta primityvia sovietine ideologija, persmelkta persekiojimų, įtarinėjimų, skundų pavojaus, partinių klapčiukų niekšingos veiklos. Ramaus mokslinio darbo beveik visą gyvenimą ilgėtasi, apie jį svajota našiausiais savo amžiaus metais. Ši aiškiai matyta ir suvokta aplinkybė lemia tam tikrą autorės frustraciją dėl mažai padarytų darbų, dėl pilnai nerealizuotos savo potencijos. Vandos Zaborskaitės knygą sunku pavadinti autobiografija.Tai greičiau atsiminimų knyga. Pasakojimas apie save jame vyrauja, tačiau daug ekskursų, nežymiai, bet kintančios politinės situacijos aiškinimo, tautos savijautos, jos laisvėjimo, kultūrino alkio, kūrybinių proveržių stebėjimo. Knyga yra nepaprastai vertingas laiko dokumentas. Be abejo, ir moteriškosios autobiografijos pavyzdys. Kartu – testamentinis žodis, atsisveikinimas, kuriam trūksta išbaigtumo, žanrinio grynumo, bet jis savaip iškalbus ir tuo menamu daugtaškiu.