Lietuviai prancūziškame veidrodyje

LTNijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės monografija „Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje: Vienos barbarybės istorija” yra kelis dešimtmečius atliktų lietuvių ir prancūzų literatūrinių ryšių tyrimų rezultatas. Ilgainiui šis dėmesys literatūriniams ryšiams peraugo į Lietuvos, lietuvių tapatybės, Lietuvos ir lietuvių įvaizdžio Prancūzijoje paieškas. Autorei rūpėjo išsiaiškinti, kokius mus mato prancūzai, kokius mūsų bruožus iškelia, lygindami mus su savimi ir kitais, jiems artimesniais, labiau pažįstamais žmonėmis. Knygoje pateikiama plati lietuviškojo įvaizdžio panorama nepaskęsta teorinių sąvokų žongliruotėje. Susitelkiama prie svarbiausių formaliųjų ir teminių tekstų struktūrų, prie kitą, kitoniškumą žyminčios leksikos ypatumų ir leidžiama kalbėti patiems kūriniams, kurių didžioji dalis Lietuvoje mažai žinoma. Monografijos autorė pabrėžia tarpdalykinės analizės poreikį: į tapatybės, įvaizdžio tyrimus galėtų įsitraukti istorikai, politikai, sociologai, menotyrininkai, psichologai, kitų sričių specialistai. Ji pati daugiausia analizuoja literatūros tekstus – grožinius ir kitokius: memuarus, laiškus, traktatus. Monografijos įvade tapatumas, arba įvaizdis, apibrėžiamas kaip kultūrinės realybės reprezentacija, sykiu atskleidžianti ir perteikianti ideologinį ir kultūrinį lauką, kuriame jis reiškiasi (veikia, figūruoja). Monografijoje pateikiamos apibendrinančios išvados, aptariamų paveikslų reprodukcijos, leidinių faksimilės. Vaičiulėnaitės-Kašelionienės atliktas tyrimas žavi, intriguoja, perskaitomas vienu kartu tarsi pagaulus nuotykių romanas bei kelia norą toliau gilintis į kultūrinių ryšių, įvaizdžio kūrimo paslaptis.