Dailininkų poezija XX a. 7-8 dešimtmečiais: iš Antano Martinaičio archyvo

LTStraipsnyje apžvelgiama iki šiol tyrėjų dėmesio nepatraukusi žinomo lietuvių „tyliojo modernizmo“ kartos tapytojo Antano Martinaičio (1939–1986) poetinė kūryba – knyga „Paskui medinį arkliuką" ir šeimos archyve saugomi rankraščiais likę 1956–1985 metų eilėraščiai, kalambūrai, epochą nušviečiantys mamai Onai Martinaitienei rašyti laiškai. Kartu su kitais savo kartos dailininkais (L. Gutausku, Š. Šimulynu, V. Šeriu, kt.) Martinaitis dalyvavo alternatyviose meno erdvėse rengtuose poezijos skaitymuose jau nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, o 8-ajame dešimtmetyje dailininkai-poetai pelnė ir institucinį pripažinimą, jų poezijos vakarai buvo rengiami ir kuruojami LTSR meno darbuotojų rūmų. Vertinant Martinaičio poeziją kartos kontekste ir individualiai, ryškinamos jos sąsajos su prieškario neoromantikų kūryba, poeziją ir tapybą siejantis giluminis tautodailės ir tautosakos poveikis, maksimali vaizdo koncentracija ketureiliuose ir novatoriška mažųjų poetinių formų traktuotė, satyriniai elementai ir socialinė kritika vėlesnėje kūryboje.

ENAuthor of this article examines the poetic writing of the well-known twentieth century Lithuanian painter Antanas Martinaitis (1939–1986): poems from 1956-1985 that remained in manuscript form, puns, and the small book of poetry "Paskui medinį arkliuką" (following the Little Wooden horse). As one of the “quiet modernists”, Martinaitis (and his like-minded colleagues Leonardas Gutauskas, Šarūnas Šimulynas, Vytautas Šerys, and Ričardas Povilas Vaitiekūnas) actively expressed himself in poetry. His archives preserve student letters to his mother, which document the lives of students at the art institute and meaningful cultural events such as artists’ poetry readings held in alternative, private spaces, as well as interactions with Lithuanian poets, and reviews of Martinaitis’s art and poetry. The opportunities to gather and exchange intellectual discoveries and favorite foreign authors, even in small groups, provided an important impetus for the opening up of original, unfettered and more broadly imaginative poetic horizons; in the 1970s artists-poets also gained institutional recognition, with their work presented in poetry evenings organized by the artists’ palace of the Lithuanian SSR . In this article the author assesses Martinaitis’s writing in both the context of the community of artists-poets, and individually: she highlights connections with pre-war neo-romantic poetry, explores the deep influences of folk art and folktales on Lithuanian poetry and painting, and emphasizes the intense concentration of imagery in four-line poems, and the innovative treatment of small poetic forms, as well as satirical elements and social critique in Martinaitis’ later work.