Mokslas ir karyba: iššūkiai moderniajai gynybos politikai

LTKlausimas apie mokslo ir karybos savitarpio priklausomybę išlieka aktualus ir iki galo neatsakytas. Karybos pažanga būtų neįmanoma be įvairių sričių mokslo laimėjimų. Kita vertus, mokslo tyrimai ir išradimai gali kelti pavojų žmonėms ir didinti karo aukų – ne tik karių, bet ir civilių – skaičių. Pagaliau dažnai girdima, o kartais net skatinama nuomonė, kad karas – pažangos variklis. Štai, cituodamas žurnalistą Rolandą Maskoliūną, Ernestas Volkmanas savo knygoje „Mokslas eina į karą“ teigia, kad visas šiuolaikines mokslo ir technologijų sritis plėtoti skatina karo poreikiai. Chemijos mokslas buvo plėtojamas žmonėms eksperimentuojant su sprogstamosiomis medžiagomis. Astronomijos žinių prireikė karo laivų kapitonams, kad jie galėtų orientuotis jūrose. Metalurgija – tai ginklų liejimo menas. Matematika padeda apskaičiuoti sviedinių ir kulkų trajektorijas ir t. t. Tačiau dėl cheminio ginklo panaudojimo I pasauliniame kare buvo kur kas daugiau aukų nei dėl įdiegtos konvencinės ginkluotės. Branduolinis ginklas – branduolinės fizikos mokslo stebuklas ir nelaimė – kariškių rankomis tūkstančių žmonių gyvenimus Japonijoje pavertė tragedija. Tad neabejotina būtinybė reguliuoti mokslo pasiekimų panaudojimą karyboje. Tokį reguliavimą gali užtikrinti politikai. Todėl vienas pagrindinių šio pranešimo tikslų – išsiaiškinti, koks yra karo mokslo, politikos ir karybos santykis. Kitas tikslas – įvardyti paties karo mokslo keliamus iššūkius ir pasiaiškinti, kaip susidorojama su jais Lietuvoje [Ištrauka, p. 47].