Liepojos geležinkelis (1868-1876)

LTStraipsnyje nagrinėjamos Liepojos geležinkelio tiesimo aplinkybės. Nemuno žemupio ir Klaipėdos priklausymas Prūsijai vertė Rusijos vyriausybę ieškoti eksporto kelių šiauriau. Vienintelis neužšąlantis Baltijos jūros uostas, tada priklausęs Rusijai, buvo Liepoja, tačiau eksportui skirti kroviniai Liepoją pasiekti galėjo tik arklių vežimais. Padėtį pakeisti galėjo tik geležinkelis. 1845 m. kreiptasi į Susisiekimo kelių ir pastatų vyriausiąją valdybą su siūlymu nutiesti geležinkelį Liepoja-Jurbarkas. Kelis kartus patvirtintas projektas nebuvo pradėtas dėl lėšų trūkumo. Planai tiesti liniją atnaujinti 1868 m., geležinkelį nutarta statyti pagal pateiktą barono Fritinhofo ir jo kompanijos projektą. Įsteigta Liepojos geležinkelio bendrovė ir imtasi tiesti geležinkelį nuo Liepojos iki Peterburgo-Varšuvos atkarpos tarp Vilniaus ir Kauno. Kelio trasą parengė inžinierius Konstantinas Michailovskis. Geležinkelių linijos susijungė ties Kaišiadoriais. Geležinkeliui reikalinga žemė buvo prievarta išperkama, todėl dėl nesutarimų užvestos kelios bylos. Buvo nutiestas 311 km kelias su 9 tiltais, 16 stočių ir pusstočių. Eismas Liepojos-Kaišiadorių linija atidarytas 1871 m. rugsėjo 4 d. Linijai nepateisinus lūkesčių, nutarta tiesti tiesesnę geležinkelio liniją iš Daugpilio į uostą. 1872 m. patvirtinta suprojektuota Radviliškio-Kalkuonės trasa. Kelias neviršijo 197 km ilgio, turėjo 179 tiltus ir pralaidas, 2 trečios ir 7 ketvirtos klasės stotis. Linija pradėta eksploatuoti 1873 m. lapkričio 1 d. Savarankiškas Liepojos geležinkelis nustojo egzistuoti 1876 m., sujungus geležinkelius.

ENThis paper analyses the circumstances of building a railway in Liepāja. Since the lower reach of Nemunas together with Klaipėda belonged to Prussia, Russian government was forced to search for exporting routes further north. The only ice-free harbour in the Baltic sea belonging to Russians at the moment was Liepāja but transporting cargo could only be done by using horse carriages. Only a railway could make the situation better. In 1845 a proposal to build a railway Liepāja-Jurbarkas was introduced to the headquarters of Road Communications and Buildings. The proposal was affirmed a few times, bud the funds were insufficient. The plans to build a railway were renewed in 1868 with a project proposed by baron Frithiof and his company. A Liepāja railway company was launched, and the construction of a railway from Liepāja to Petersburg-Warsaw section between Vilnius and Kaunas was started. The route was formulated by engineer Konstantinas Michailovskis. The railway routes connected in Kaišiadorys. The land required to build a railway was bought forcibly, so a few lawsuits were filed. The railway was 311 km long, had 9 bridges, 16 stations and way-stations. The traffic Liepāja-Kaišiadorys was started on September 4, 1871. The route did not justify the expectations, so a new, straighter route from Daugavpils to the harbour was proposed. A project for route Radviliškis-Kalkūni was affirmed in 1872. The route did not exceed 197 km, had 179 bridges and viaducts, 2 third class, and 7 fourth class stations. The route started operating on November 1, 1873. After joining railways, an independent Liepāja railway ceased to exist.