Katalikų Bažnyčios padėties restitucija Lietuvoje 1941-1944 m

LTStraipsnyje analizuojamos Katalikų Bažnyčios veiklos atkūrimo po neilgo, tačiau labai destruktyvaus sovietų valdymo 1940–1941 m. Lietuvoje aplinkybės. Apžvelgiama dvasinių seminarijų ir Teologijos fakulteto, katalikiškų organizacijų veikla, periodinės spaudos leidybos, tikybos mokymo problemos, bažnyčių uždarymas okupacijos pradžioje, civilinės santuokos potvarkiai. Lietuvos vyskupai siekė, kad būtų grąžinta iki 1940 m. vasaros buvusi Bažnyčios juridinė padėtis. Ją reglamentavo konkordatas su Vatikanu ir su juo suderinti valstybės įstatymai. Vokiečių okupacinė valdžia tai ignoravo, delsdama pradėti bažnytinės nuosavybės restituciją, mėgindama Bažnyčios veiklą riboti savo potvarkiais ir nurodymais. Pastaraisiais vengta paliesti gyvybinius Bažnyčios interesus, konfliktuoti su ordinarais, kurių pagalba buvo svarbi propagandinėje kovoje prieš bolševizmą. Todėl susidūrus su vyskupų protestu, potvarkiai dažnai būdavo atšaukiami arba pro pirštus žiūrima į jų apėjimo faktą. Okupacinė valdžia tiesiogiai nevaržė Bažnyčios veiklos, tačiau negrąžino status quo ante – paliko galioti Bažnyčiai nepriimtiną bažnyčių bei katalikų organizacijų turto nacionalizavimą, santuokos aktų civilinę metrikaciją, neleido atgaivinti religinės periodikos, draugijų, neužtikrino tikybos pamokų, dvasinių seminarijų ir Teologijos fakulteto finansavimo. Tokią politiką traktuodami kaip netoleruotiną sovietinio režimo padarinių respektavimą, ordinarai drąsiai gynė Bažnyčios interesus, jiems pavyko atkurti svarbiausių bažnytinio gyvenimo sričių funkcionavimą.

ENThe article analyses the circumstances of resumption of Catholic Church activities after a short but destructive period of Soviet rule in Lithuania in 1940-1941. It provides an overview of activities of seminaries, the Faculty of Theology and Catholic organisations, periodical press, religious education issues, the closure of churches at the start of occupation, and civil marriage decrees. Lithuanian bishops sought restoration of the legal status that the Church had enjoyed up until the summer of 1940. It was regulated by a concordat with the Vatican and state laws were harmonised with it. German occupation authorities ignored this, delaying the restitution of Church property and trying to restrict Church activities by their ordinances and instructions. The latter, however, did not affect the vital interests of the Church or ordinaries, whose help was very important in the propaganda struggle against Bolshevism. Therefore, in the wake of protests from bishops, ordinances would often be cancelled or breaches thereof would be ignored. Occupation authorities did not restrict Church activities directly, but did not restore status quo ante either, upholding nationalisation of churches’ and Catholic organisations’ property, which was unacceptable to the Church, civil registration of marriages, did not allow resumption of publishing of religious periodicals and restoration of associations, did not ensure funding for religious education, seminaries and the Faculty of Theology. Ordinaries, who saw such a policy as intolerable, boldly defended the interests of the Church and managed to restore the main functions of the Church.