Three Western myths aout security and defence policy of the EU new member states : Lithuania's case

LTStraipsnyje, nagrinėjant konkretų Lietuvos atvejį ieškoma atsakymo į klausimą, kaip 2004 m. ES plėtra paveikė ir paveiks besiformuojančią bendrą ES saugumo ir gynybos politiką. Praėjus keliems Lietuvos narystės ES metams, jau teko ne kartą pastebėti, kad jai, kaip ir kitoms mažesnėms naujoms valstybėms, tenka susidurti pakankamai dideliais sunkumais, siekiant įsitvirtinti ir ginti savo interesus ES institucijose ir politikose. Tačiau tuo pat metu reikėtų pastebėti, kad dėl naujųjų mažesniųjų ES valstybių deramai neišnaudojamų galimybių tinkamai pristatyti ir išaiškinti savo pozicijas ir nuostatas, susidarantį informacijos vakuumą užpildo įvairūs nepagrįsti mitai ir prietarai. Niekam ne paslaptis, kad Vakaruose plačiai paplitusi nuomonė, jog Vidurio ir ir Rytų Europos (VRE) šalys savo užsienio ir saugumo politikoje yra linkusios perdėti Rusijos grėsmę ir dėlto siekti, kad į saugumo užtikrinimo reikalus (jeigu ne tiesiogiai, tai per NATO) būtų kuo plačiau įtraukta JAV. Tuo tarpu ES VRE šalims, girdi, tėra tiktai ekonominis junginys, kuris neturi apčiuopiamos politinės ar tuo labiau saugumo ir gynybinės reikšmės. Straipsnyje atlikta išsami Lietuvos atvejo analizė leidžia nesunkiai pastebėti, kad Vakaruose paplitusios prielaidos apie ES naujųjų valstybių nuostatas saugumo ir gynybos politikoje pernelyg jau supaprastina ir suprimityvina tikrąją padėtį. Todėl tie trys vadinamieji mitai – rusofobija, amerikomanija ir euroindiferentrizmas - turėtų būtų esmingai pakoreguoti ir performuluoti, o dar geriau jų iš viso derėtų atsisakyti, vertinant ES plėtros poveikį besiformuojančiai ES bendrai saugumo ir gynybos politikai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Security and Defence Policy; Lithuania's Case; Security; Defence.

ENIn examining a specific Lithuanian case, the article seeks to answer the question of how the expansion of the EU has influenced and will influence the single security and defence policy. After several years of Lithuania‘s membership in the EU, it has been observed that, in trying to consolidate and protect its interests in the EU institutions and politics, Lithuania, like the other smaller new states, has encountered significant difficulties. At the same time, however, it has to be noted that because of some inadequate presentation and explanation of their position on the part of the smaller EU states, the resulting vacuum is filled up with various unfounded myths and prejudices. The widespread opinion in the West is that Central and Eastern European (CEE) countries, in their foreign and defence policy, tend to exaggerate the Russian threat and try to get (whether directly or through NATO) the USA involved in the security affairs as much as possible. At the same time, it would seem that for CEE the EU is merely an economic compound which does not have any tangible political, and especially security and defensive, significance. The detailed analysis of the Lithuanian case presented in the article shows that the assumptions, so widespread in the West, about the stance of the new EU members with regards to security and defence policy grossly oversimplify the real situation. Therefore, the three so-called myths – Russophobia, Americomania, and Euroindifferentism – should be corrected and reformulated. Better still, in view of the impact of the expanding EU upon the developing single security and defence policy.