Prieškario Lietuvos istoriografija: metodologinių orientyrų paieška

LTStraipsnyje nagrinėjama XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos istoriografija ir jos metodologija. Tuometiniai istorikai savo tyrimams kėlė kelis didelius tikslus: išlaisvinti Lietuvos istoriografiją iš kaimyninių šalių autorių tendencingumo, išvengti romantizmo apraiškų, sugebėti nepaskęsti faktografinėse smulkmenose bei pateikti ir originalią praeities viziją. Istorikams kilo klausimas, kaip elgtis su surinkta faktografine medžiaga, kaip ją pateikti, išliekant objektyviais, kitaip tariant, koks turėtų būti perėjimas nuo analizės prie sintezės. Šias problemas 4-ame dešimtmetyje ėmė spręsti jaunieji VDU istorikai. Jie daug aiškiau nei jų vyresnieji mokytojai suvokė būtinumą atgaivinti neveikliu tapusį istorijos subjektą. Keliamas ir atsakomas klausimas, kodėl tautiškumo principas oficialiajam Lietuvos istorijos mokslui tapo toks aktualus būtent XX a. 4-ajame dešimtmetyje; teigiama, jog šį pokytį lėmė prieškario visuomenėje vykę mentaliniai pakitimai jos požiūryje j praeitį ir apskritai į istorinį laiką. Nagrinėjamas Lietuvos istoriografijos etapas - pozityvistinės metodologijos perėmimas visuomenės buvo gana skausmingai išgyvenamas: jos pakitęs istorinio laiko suvokimas nedelsiant turėjo būti suderintas su naujojo istorizmo principais; todėl greta to iškilo ir „antrosios", patriotinės istorijos idėja, atėjusi iš Vokietijos. Daroma išvada, jog prieškario istorikų nuostata rašyti tautos valstybingumo istoriją traktuotina ne tik kaip jų politinis angažuotumas, bet ir kaip natūralus būdas pašalinti pozityvistinio tyrimo trūkumus.

ENIn the article, the historiography of Lithuania and its methodology of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century is analysed. Historians from that period raised few big goals for their research: to free historiography of Lithuania from the neighbouring countries and their authors tendencies, to avoid romanticism manifestations, to manage not to get lost in the factual details and present original vision of the past. A question for the historians arose: what to do with the factual material, how to render it objectively, in other words, how should the transition from analysis to synthesis be carried out. The young historians from Vytautas Magnus University took up these challenges in the 1930s. They realised the necessity to revive passive historical subject better than their older teachers. The question of why the nationality principle became relevant precisely in the 1930s is being raised and answered; it was claimed, that mental effects towards the attitude towards the past and historical times initiated the change in general. New historiographical stage of Lithuania is being analysed – a more positive view of methodology was taken quite painfully by the society: the new principles of society's historicism had to be immediately conformed to the changed view towards historical timing; that is the reason why the second patriotic idea of history soon arose from Germany. It is concluded, that pre-war provision of historians to write country's nationality history is viewed not only as their political engagement, but also as a natural way to exclude shortcomings from the positivist research.