Jono Biliūno idealas

LTLietuvių literatūros klasikas, elegiškų, skaidraus liūdesio persmelktų apsakymų rašytojas Jonas Biliūnas savo pasaulėžiūra yra XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Rusijos visuomeninės minties augintinis. Tai paaiškina jo siektino idealo - žmonių laimės - pasirinkimą. Kita vertus, Biliūnas yra katalikiško tikėjimo vertybėms ištikimo Lietuvos kaimo sūnus. Ši aplinkybė, kaupiantis gyvenimo patirčiai, sąlygojo Biliūno idealo semantikos kaitą, evoliuciją nuo kolektyvizmo prie individualizmo, nuo revoliucinių visuomenės pertvarkymo užmojų prie demokratijos, prie pagarbos darbui ir žmogaus teisėms. Žmonių laimės idėja yra pastovusis Biliūno idealo elementas. 1896-1903 metais, t. y. aktyvios visuomeninės veiklos laikotarpiu, Biliūnas žmonių laimę siejo su socialistine santvarka, kuri įgyvendinama revoliuciniu būdu nuvertus caro valdžią. 1904-1907 metais, t. y. aktyvios kūrybinės veiklos laikotarpiu, išryški Jono Biliūno idealo kitimo tendencijos. Laimė imama suprasti kaip individuali žmogaus gerovė, pagrįsta troškimų ir realių galimybių pusiausvyra. Būdas siekti laimės - dvasinis tobulėjimas, žmoniškumo puoselėjimas.

ENJonas Biliūnas is a classic of Lithuanian literature, a prose writer whose elegiac short stories are permeated with deep grief. Owing to his world outlook, he is a representative of conventional public thinking in Russia at the turn of the 20h century. This accounts for his choice of an ideal - human happiness. On the other hand, Jonas Biliūnas is a countryman, faithful to the values of Catholicism. This factor along with his life experience determined a semantic change of his ideal, namely, the evolution from collectivism to individualism, from revolutionary ways of reconstructing society to democracy, respect for labour and human rights. The idea of human happiness is a key element of Jonas Biliūnas' ideal. In 1896-1903, i.e. at the time of his active social activity, Jonas Biliūnas associated human life with socialist regime that could be established by overthrowing the czar by revolutionary means. In 1904-1907, i.e. at the time of his vigorous creative activity, the tendencies of changes in his ideal became obvious. Happiness was understood as an individual well-being of humans, based on the balance between desires and real possibilities. The only way to seek happiness was spiritual perfectionism and fostering of humanism.