Lozorius Zengštokas. Giesmes Chriksczionischkos ir Duchaunischkos ir jų šaltiniai : recenzija

LTGuido Michelini tęsia senųjų Mažosios Lietuvos giesmynų publikavimą ir lietuviškų giesmių šaltinių paieškas. 2004 m. pasirodęs Zengštoko giesmynas svarbus senųjų lietuvių raštų tyrėjams. Jame įtvirtinta Bretkūno giesmyne pradėta tradicija šalia lietuviškų giesmių pateikti koletas bei versikulus ir parafrazį, tačiau atsisakyta giesmių numeravimo, grįžta prie Mažvydo giesmynuose buvusios tekstų pateikimo tvarkos pagal bažnytines šventes ir giesmių temas. Recenzuojamą leidinį sudaro Michelini‘o įvadas lietuvių ir anglų kalbomis, giesmyno faksimilė su šaltinių perrašais, giesmių, įrašytų ranka Berlyne esančiame egzemplioriuje, ir jų šaltinių perrašai. Knygos pabaigoje pateikiami priedai, kuriuose yra Vilniaus egzemplioriuje trūkstamų lapų faksimilės, nufotografuotos iš Berlyno egzemplioriaus, minėtų rankraštinių giesmių faksimilės bei faksimilės iš vokiškų giesmynų, šaltinių, perspaudų ir literatūros sąrašas. Paskutiniuose puslapiuose skaitytojo patogumui įdėtas „Giedamų tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes“. Jame pažymėta, ar giesmė spausdinama pirmą kartą, ar iš naujo išversta, neatsižvelgiant į ankstesniuose giesmynuose buvusį vertimą, ar perspausdinta iš Bretkūno ar/ir Mažvydo giesmynų. Šiuo metu žinomi du išlikę Zengštoko giesmyno egzemplioriai, išspausdinti 1612 metų pabaigoje. Iš Michelini‘o įvado sužinome, kad Zengštokas į giesmyną sudėjo 152 giesmes. Du trečdaliai giesmių Zengštoko giesmyne pakartotos. 50 kūrinių jau buvo išspausdinta tiek Mažvydo giesmynuose, tiek Bretkūno knygose.Reikšminiai žodžiai: Giesmynai; Publikacijos; Guido Michelini; Lozorius Zengštokas; Hymnal; Edition.

ENGuido Michelini continues the publication of the old hymnals of the Lithuania Minor and the search for the sources of Lithuanian hymns. The hymnal by Zengštokas, appeared in 2004, is of great importance to the researchers of the old writings. It gives ground to the tradition commenced in Bretkūnas’ hymnal to provide koletas and versikulai as well as paraphrases next to the Lithuanian canticles. However, the numbering of songs is refused, returning to the order of text presentation of the hymnals of Mažvydas, i.e. presenting them in the order of religious festivals and themes of the canticles instead. The reviewed publication consists of the Lithuanian and English introductions by Michelini, a facsimile of the hymnal containing the transcripts of the sources and those of canticles handwritten into the copy located in Berlin as well as their sources. The annexes contain the facsimiles of pages missing in the copy kept in Vilnius, photographed from the copy of Berlin, as well as the facsimiles of the manuscript songs mentioned above, those from German hymnals, sources, impressions, and a reference list. The last pages contain The List of the Hymns According to the First Lines. The list indicates whether this is the first publication of the song or it is retranslated irrespective of previous translation, or it is republished from the hymnals of Bretkūnas or Mažvydas. Presently there are two copies of the Zengštokas hymnal published in the end of 1612 still extant and known. The introduction by Michelini states that Zengštokas included 152 canticles in his hymnal. Two thirds of them are repeated. 50 hymns had been published both in the books of Mažvydas and Bretkūnas.