Miestas kaip ideologinis tekstas: Vilniaus ir Minsko atvejai

LTSovietų valdžia visais įmanomais būdais stengėsi priversti žmones įtikėti sovietine ideologija. Tam buvo pasitelkiamos įvairios įpaveldinimo ir įamžinimo viešosiose erdvėse praktikos. Straipsnyje aptariama Vilniaus ir Minsko miestų viešųjų erdvių sovietizacija 1944–1990 m. Šie du miestai tyrimui pasirinkti neatsitiktinai. Nepaisant Sovietų Sąjungos visuomenę turėjusių unifikuoti mitų, lietuviškasis ir baltarusiškasis sovietinės praeities ir dabarties vertinimai kardinaliai išsiskyrė. Problema nagrinėjama analizuojant sovietinio ideologinio metanaratyvo sklaidą ir raišką Vilniaus bei Minsko viešosiose erdvėse. Galima konstatuoti, kad nuo 1944 m. Vilnius pagal sovietinį modelį buvo atlietuvinamas ir modernizuojamas, tačiau atsižvelgta ir į istorinių tradicijų išlaikymą. Šis miestas buvo sukaupęs nemenką istorinį-simbolinį kapitalą, kurio buvo neįmanoma ignoruoti. Tuo tarpu Minske vyko fizinė ir simbolinė transformacija, pavertusi miestą išskirtinės kokybės stalininės architektūros kūriniu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę sovietinio laikotarpio palikimas Vilniuje iš esmės buvo atmestas ir imtas keisti naujais nacionaliniais, europietiškais ir globaliaisiais ženklais. Tuo tarpu Minsko simbolinis kraštovaizdis iki šiol persmelktas sovietinio palikimo ir Antrojo pasaulinio karo atminimo, nešančio sovietmečiu suformuotą baltarusių kaip labiausiai nuo karo nukentėjusios, didvyriškos tautos žinią. Sovietinės monumentalistikos meninė raiška abejose sostinėse per visą laikotarpį išliko konservatyvi ir statiška. Ji iki pat vėlyvojo sovietmečio išsaugojo stalininės estetikos bruožus.

ENThe Government of the Soviet Union tried to make people believe in the Soviet ideology in every possible way. A variety of practices of inheritance and commemoration in public spaces has been used. The article discusses the sovietisation of public spaces of Vilnius and Minsk and in 1944-1990 and these two cities are picked for the research not occasionally. Despite the unified myths of the Soviet Union society, the Lithuanian and Belarusian assessments of the Soviet past and present were radically different. The problem is dealt by analysing the dissemination and expression of the Soviet ideological metanarrative in public spaces of Vilnius and Minsk. It can be stated that from 1944 Vilnius was un-Lithuanised and modernised in accordance with the Soviet model, nevertheless, with a regard to maintain the historical traditions. This city had gathered a significant amount of historical-symbolic capital, which was impossible to ignore. Meanwhile, a physical and symbolic transformation took place in Minsk, transforming the city into an exceptional work of Stalinist architecture. After Lithuania regained its independence, the legacy of the Soviet period in Vilnius was basically rejected and replaced by new national, European and global signs. Meanwhile, the symbolic landscape of Minsk is still overwhelmed by the Soviet legacy and the Second World War memory, which convey in the Soviet times formed message of the Belarusians as a heroic nation and the worst victim of war. Artistic expression of the Soviet monumentalism in both capitals remained conservative and static for the entire time. It retained the features of the Stalinist aesthetics up until the late Soviet times.