Lithuanian Statutes in Polish historiography and legal thought

LTĮ pirmąjį probleminį klausimą, kas yra Lenkijos istoriografija, atsakysime paprastai: literatūra, parašyta lenkų kalba. Žinoma, suprantame, kad XIX a. pirmajai pusei taikydami tautybės kriterijų sukeltume painiavą. Pirmasis seniną lietuvių teisę nagrinėjęs lenkų tyrėjas yra Tadeuszas Czackis. Jo 1800-1801 m. išėjęs dviejų tomų veikalas „O litewskich i polskich prawach“ („Apie lietuvių ir lenkų teises“) buvo pirmasis mokslo darbas apie Lietuvos Statutus. Po kelių dešimtmečių taip pat Lenkijos mokslininkai Galicijoje ėmėsi tirti Lietuvos teisės sistemą. Didžiausias jų darbų trūkumas tas, kad jie rėmėsi beveik vien normine medžiaga ir nekreipė dėmesio į praktiką Lenkijai atgavus nepriklausomybę, lenkų mokslininkai tęsė išsamesnį Lietuvos teisės istorijos tyrimą, tik dabar jie jau turėjo svarų pagrindą- politikos, ekonomikos ir socialinės istorijos sričių monografijas. Apskritai šio laikotarpio mokslo darbai buvo aukšto lygio. Prieš pat karą mokslininkų bendruomenė išleido periodinį leidinį, skirtą istorinės Lietuvos teisės istorijai ir valdymo sistemai. Po Antrojo pasaulinio karo lenkų istorikai, įskaitant teisės istorikus, tik po tam tikro laiko atnaujino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrimus. Tai lėmė ne tik dėl karo patirtos netektys, bet ir politinės aplinkybės. Dauguma likusių gyvų mokslininkų, apsigyvenusių pokario Lenkijoje ir anksčiau tyrusių Lietuvos istoriją, ėmėsi aktualesnių temų, pokario sąlygomis valdžios labiau toleruotų. Buvo keletas išimčių: Lenkijos teisės istorikas Juliuszas Bardachas, jo sekėjas bei mokinys Wojciechas Kulisiewiczius ir Michalas Czaykowskis. Reikia pažymėti, kad Lenkijos istoriografijoje lietuviška Statutų kilmė visada buvo pripažįstama.Jau XIX a. pirmojoje pusėje Jozefas Jaroszewiczius pažymėjo, jog „Lietuva tikrai gali didžiuotis tuo, kad daugelyje sričių joje galiojo tinkamesnis reguliavimas negu Lenkijoje ir kaip taisyklių sistemą (ji turėjo) įstatymų knygą, kurios ne tik Lenkija, bet ir dauguma kitų tautų XVI a. pradžioje neturėjo“. XIX a. Lenkijos mokslininkus labai domėtis Trečiuoju Lietuvos Statutu įkvėpė ne tik pasiryžimas tirti praeitį, bet ir grynai praktiniai sumetimai, tapę itin reikšmingi tuoj po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Senieji Respublikos įstatymai ir toliau buvo taikomi iki Lenkijos Karalystės padalijimų susiklosčiusiems santykiams, todėl noras surasti tuo metu galiojusius rašytinius įstatymus turėjo būti itin didelis. Kalbant apie žemės teisę, labiausiai tikėtina, kad tuomet galiojo Prūsijos teisės kodeksas ir Trečiasis Statutas, tačiau sunku pasakyti, koks buvo jų statusas centrinėse Lenkijos žemėse iki padalijimų. Minėtieji probleminiai klausimai tikrai nėra vienintelis pavyzdys to, kad XIX ar net XX a lenkams Trečiasis Lietuvos Statutas buvo ne tik tyrimų objektas, bet ir galiojančios teisės šaltinis, nors jo įtaka ilgainiui sumenko. Vis dėlto kai kurie politikai Statutą laikė būsimosios atgimusios valstybės teisinės sistemos pagrindu. Įdomus, tačiau retai minimas aspektas, susijęs su Trečiuoju Lietuvos Statutu, – jo galiojimas po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Kai kurios Statuto normos tapo papročiais, be to, kai kuriais atvejais ir teismai taikė Statutą. Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje Statutas simbolizuoja istorinį individualumą ir tobulą kodifikaciją. Jis svarbus tuo, kad skyrė istorinę Lietuvą nuo Lenkijos Karalystės ir Rusijos imperijos, buvo vienas didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laimėjimų. [...].

ENThe first issue, and namely: what is Polish historiography?, we shall resolve in simple terms. Our answer is: literature written in Polish. Although, naturally, we realize that applying the criterion of nationality to the first half of the 19th century may cause confusion. The first Polish researcher of old Lithuanian law was Tadeusz Czacki. His two-volume work titled "O litewskich i polskich prawach" (On Lithuanian and Polish Laws) of 1800-1801 was the first study of the Lithuanian Statutes. Several decades later also Polish scholars in Galicia engaged in research on the system of Lithuanian law. The major weakness of their works is that they are almost solely based on normative material and lend no consideration to practice. After Poland regained independence, Polish scholars pursued broader research on the history of Lithuanian law, this time based on the solid foundation of monographs available in the field of political, economic and social history. On the whole, the works of that period set high standards. Right before the war, this community of scholars launched a periodical dedicated to the histoiy of law and system of government of historical Lithuania. After the Second World War, it was with some delay that Polish historians, including historians of law, resumed studies in the history of the Grand Duchy of Lithuania. This resulted not only from war losses, but also from political circumstances. Most surviving scholars who settled down in post-war Poland and were previously engaged in historical Lithuanian studies, switched their interests to more up-to-date issues that, considering the post-war conditions, were more tolerable to the authorities. There were several exceptions: Juliusz Bardach, nestor of Polish historians of law, continued by his student Wojciech Kulisiewicz, and Michal Czaykowski. It needs to be noted that Polish historiography has always recognized the Lithuanian genesis of the Statutes.Already in the first half of the 19th century, Jozef Jaroszewicz observed: "Lithuania could really relish the fact that in many things it gained more decent regulations than those binding in Poland , and as to the systematic arrangement, (it gained) the book of laws that not only Poland but also many other nations in the beginning of the 16th century lacked". Large interest of Polish 19th century scholars in the Third Statute was inspired not only by the willingness to study the past, but also by purely practical aspects that turned out to be particularly relevant shortly after the fall of the Commonwealth. As old law of Commonwealth continued to be applicable to the cases that occurred prior to the partitions, the temptation must have been very strong then to find written laws binding in the Kingdom of Poland before the change. With regard to the land law, the strongest candidacies for the binding law were the Prussian Law Code and the Third Statute, however it is hard to say what was their status in the central Polish lands before the partitions. The above-described issues are by no means the sole example that for Poles in the 19th, or even in the 20th century, the Third Lithuanian Statute was not only the subject of studies, but also the binding source of law – although, over time, its impact diminished greatly. However, for some politicians it even represented the foundation of a judiciary system in a future, reborn state. An interesting, but rarely reminded issue connected with the Third Lithuanian Statute is the question of its validity during the period of the Second Commonwealth. [...].