European constitutional heritage and national constitutional heritage

LTAtsižvelgdamas į konferencijos temą pasiūliau nagrinėti Europos konstitucinio palikimo ir Europos šalių nacionalinio konstitucinio palikimo santykį. Abi šios sąvokos yra Venecijos komisijos veiklos pagrindas tiek, kiek šiai organizacijai yra pavesta, nustatant visų suinteresuotų valstybių individualų įnašą, pagrįstąją istoriniu konstituciniu identitetu, plėtoti bendras Europos teisės tradicijas. Teisės literatūroje dažnai teigiama, kad Europos konstitucinis palikimas – tai ne tik Europos sutartys ir konvencijos, priimtos žmogaus teisių ir teisėtumo srityje, bet ir principai, kurie buvo konstitucionalizmo laipsniškos plėtotės Europoje istorinio proceso ir mokslinio jų svarbos Europos valstybių teisinei santvarkai vertinimo pagrindas. Pripažįstant, kad šiais elementais yra paremtas Europos konstitucinio palikimo sąvokos plėtojimas, akivaizdu, kad Europos valstybės prie palikimo kūrimo prisideda tiek, kiek gali pateikti konkrečių praeityje buvusio aktualaus ir dabar aktualaus konstitucionalizmo principų įgyvendinimo ir mokslinio indėlio į šios praktikos plėtojimą įrodymų. Be to, šie du elementai turėtų būti bendri bent jau daugumai suinteresuotųjų šalių, jie negali būti pavienės valstybės atskiros ir individualios patirties rezultatas. Paprastai vyrauja nuomonė, kad šiuo metu esame veikiami nustatytų išankstinių sąlygų: valstybės, jeigu nori būti laukiamos elegantiškoje Europos demokratinių valstybių svetainėje, turi pripažinti konstitucionalizmo principus. Bet tai yra pernelyg paprastas paaiškinimas. Reikia pažiūrėti į Europos teisinės patirties istoriją. Ta patirtis turi būti bendra daugumai Europos valstybių.Dažniausiai pripažįstama, kad kuriant Europos konstitucinį palikimą dalyvauja arba, tiksliau, dalyvavo visos valstybės, kuriose konsitucionalizmo principai yra giliai įsišakniję, t. y. valstybės, kuriose šie principai praeityje atsirado teisinės santvarkos horizonte ir daug prisidėjo prie modernių šiuolaikinių konstitucinių institutų kūrimo.Vis dėlto mokslinėje literatūroje nevienodai dėmesio sulaukia, pavyzdžiui, Magna Charta (1215) ir jos amžininkė Vengrijos Aukso bulė (1222). Prof. E. Jarašiūnas yra aiškinęs, kad istorinėje Europos teisės literatūroje pabrėžiamas Vidurio ir Rytų Europos regiono, kaip europietiškos Vakariu civilizacijos dalies, periferinis pobūdis, nes šių šalių istorija – nuolatiniai bandymai pasivyti labiau išsivysčiusias Vakarų šalis ir istorinė šio Europos regiono kasdienybė yra valstybingumo pertrūkiai, nacionalinės katastrofos ar konfliktai, socialinis ir ekonominis vėlavimas. Šio regiono šalys nėra tiriamos kaip bendro Europos konstitucinio paveldo dalis. Daugelis autorių jų patirties nelaiko pastovia Europos konstitucinės tradicijos dalimi, net jeigu ji aprėpia daugelį amžių, kaip Vengrijos Aukso bulė. Tik tie dokumentai ir institutai, kurie yra, pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, arba naujesniais laikais - Austrijos, Belgijos, Italijos ir Vokietijos konstitucinės raidos pagrindas, tiriami ir aiškinami atsižvelgiant į bendrą Europos konstitucionalizmo pokyčių vertinimą. Kita vertus, niekas negali neigti, kad tokie istoriniai dokumentai kaip 1791 m. Lenkijos Konstitucija arba Vengrijos Aukso bulė turėjo apibrėžtą funkciją atitinkamos valstybės teisinės kultūros raidoje, nes jie yra pozityvus veiksnys atpažįstant tos valstybės identitetą. Kartais nacionalinių konstitucijų preambulėse galima rasti vienokių ar kitokių ypatingą reikšmę turinčių dokumentų citatų. [...].