History of Lithuania 1940-1991 reflected in terms of monologue-dialogue culture

LTŠio straipsnio tikslas – rasti naujų būdų pažvelgti į senus duomenis apie intelektualinę Lietuvos istoriją 1940-1991-aisiais metais. Apžvelgiami skirtingi istorinių faktų interpretavimo filosofiniai aspektai, mąstymas apie pačią istoriją, dalyvavimą istoriniuose įvykiuose bei praeities reikšmę šiandienos gyvenime. Straipsnyje nagrinėjamas postmodernistinis mąstymas ir naujos intelektualinės okupuotos Lietuvos istorijos interpretacijos, analizuojamas intelektualų vaidmuo tautos išlikime ir kovose dėl nepriklausomybės. Teigiama, jog Lietuvos kultūroje vis dar dominuoja monologas; politiniame monologe dažniausios patriotizmo ir išorės priešų baimės nuotaikos. Nurodoma, jog vis dar ieškoma lietuviškosios kultūros krypčių, blaškantis tarp nesėkmingų bandymų atgaivinti prieškarines tradicijas ar perimti naujas postkolonijines idėjas, o vykstant šiems procesams Lietuvos intelektualai atsiduria tarp dviejų kraštutinumų – tradicionalizmo ir postmodernizmo. Intelektualinėse diskusijose nuolat keliami klausimai apie vertybes, tačiau straipsnyje mėginta tuos pačius klausimus užduoti ir apie intelektualus: ar jie yra XIX a. Rusijos tradicijos inteligentai, t. y. grupė kritiniu mąstymu pasižyminčių asmenybių, formuojanti viešąją nuomonę ir atstovaujanti kitas visuomenės grupes, ar jie yra sovietinės ideologijos sukurta klasė, besiblaškanti tarp galios ir viešojo intereso. Daroma išvada, jog asmeninio ir tautinio identiteto paieškos Lietuvoje prasidėjo vos paskelbus nepriklausomybę, tačiau šis procesas vis dar tebevyksta ir sunku numatyti būsimus jo rezultatus.

ENThe aim of this article is to find new ways to look at the old data on the intellectual history of Lithuania in 1940-1991. Different philosophical aspects of the historical facts' interpretation, the philosophical thinking about the history itself, involvement in the historic events and the value of the past in today's life are observed. The article deals with a postmodernistic thinking and new intellectual interpretations of the history of the occupied Lithuania, analyses the role of intellectuals in the nation's survival and in the fights for the independence. It is stated that the monologue still dominates in the culture of Lithuania; the feel of patriotism and fears of external enemies are most common in the political monologue. It is provided that the aspects of the Lithuanian culture are still being sought, wandering in unsuccessful attempts to revive the pre-war traditions or in adoption of the new postcolonial ideas, while in these processes Lithuanian intellectuals find themselves between two extremities: traditionalism and postmodernism. Questions about the values are constantly raised in intellectual debates but the article tries to ask the same questions also about the intellectuals: whether they are intellectuals of the 19th century Russia's tradition, i.e. a group of persons characterised by the critical thinking, which shapes public opinion and represents other community groups, whether they are a class created by the Soviet ideology, wandering between power and public interest. A conclusion is made that the search of the personal and national identity in Lithuania start just after the independence was announced, however, this process is still ongoing and it is hard to predict its future results.