Sovietų Sąjungos paveldas - pokyčių beieškant

LTNagrinėjant pastarųjų dešimtmečių pokyčius Rytų ir Vidurio Europoje naudinga pažvelgti, kaip situaciją interpretuoja Rusijos mokslininkai. Maskvoje 2012 m. išleista J. Meleškinos monografija „Naujų valstybių formavimasis Rytų Europoje“ suteikia tokią galimybę. Knygoje bent jau Lietuvos atveju istorijos faktai išdėstyti santykinai korektiškai ir sukuria pakankamą pagrindą objektyviam tyrimui. Gaila, kad tyrimas apima tik tris Baltijos valstybes, Baltarusiją, Moldovos Respubliką ir Ukrainą. Klausdama, kodėl vienoms tautoms pavyksta sukurti funkcionuojančią valstybę ir ekonomiką, o kitoms ne, autorė remiasi valstybės pajėgumo, valstybės statuso bei politinės struktūros institutų koncepcijomis ir bando kvantifikuoti valstybės pajėgumą, laikydama, kad tai apima viešųjų išteklių perskirstymą, biurokratinių institucijų infrastruktūrą ir valdymo kokybę. Rikiuodama valstybių pasiekimus monografija nepateikia esminių bendrosioms tendencijoms prieštaraujančių įžvalgų. Aptariama daugelio veiksnių – titulinės tautos ir tautinių mažumų santykio, institucinės atminties, strategijos, politinio režimo konsolidavimo, emigracijos ir t.t. – įtaka, nors daugiausia dėmesio skirta sienų ir naujų valstybių centro konsolidavimui. Monografija pateikia naudingų įžvalgų, parodydama neigiamą SSRS institucinio palikimo vaidmenį formuojantis regiono valstybėms ir nacijoms, ir aiškindama transformacijas. Vertinant regiono raidos perspektyvas tai leidžia kelti hipotezę, kad tvaraus gerovės didėjimo nebus be spartesnio sovietinio palikimo ir neformalių santykių tradicijos nykimo šių valstybių institutuose.