Tylos estetika, kaip hierofanijos siekis, Marcelijaus Martinaičio poezijoje

LTStraipsnyje aptariama filosofinė tylos prasmė Martinaičio poezijos rinkinyje „Sugrįžimas“; siekiama atskleisti, kaip sakralybės nuvertinimo ir socialinių kataklizmų metu gimusioje poezijoje kuriama moderni šventumo prasmė. Aktualizuojama tylos kaip sielos ramybės, būties rimties ir pirmapradės kalbos figūra. Modernaus teksto poetika filosofinę tylos sakralumo esmę leidžia nagrinėti kaip žmogiškosios būties „niekio“ perspektyvoje atsiveriančią prasmę. Pritilimo poetika tylos semantikoje aktualizuoja dar senojoje lietuvių kultūroje suvoktą sakralinę ritualo su gamtos pasauliu prasmę. Martinaičio lyrinis Aš, patekęs į sakralinę erdvę (gamtą, savo gimtas vietas) pats prityla, taip pabrėždamas savo pagarbų santykį esant kitokybės teritorijoje. Pritilę daiktai ir gamta yra tarsi malda, kurią stengiasi išgirsti lyrinis Aš. Įsiklausymas tampa jo dvasios dalimi, padedantis išgirsti tylų atminties šnabždėjimą. Tyla dažnai įgyja egzistencinę būties prasmę, kurioje išryškėja ilgesio metafora. Tylos semantika Martinaitis kuria ikižodinę kalbą. Paradoksali lyrinio subjekto sąmonė iš naujo susikuria pasaulį, o kartu su juo ir kalbą. Verbalinio garso nebuvimas sukelia lyriniam Aš biblinę pasaulio sukūrimo situacijos asociaciją. Tyla Martinaičio kuriamoje šventumo topikoje tampa dvasinės energijos branduoliu. Tylos koncepcija jo poezijoje neatribojama nuo valstietiško romumo, kaip esminės komunikavimo su artimu šventinėje būtyje, dimensijos. Lyrinio Aš išsaugotas gebėjimas įsiklausyti į gamtos šlamančią tylą, suvokti ikižodinės kalbos esmę tampa svarbiu hierofanijos įrodymu jo būtyje.

ENThe article discusses the philosophical meaning of silence in the poetry collection "Sugrįžimas" ("Return") of Martinaitis. The purpose of the article is to reveal how the modern sense of holiness is created in the poetry born in the period of social cataclysms when sacredness is not appreciated as much. The figure of silence as a state of peace of mind, being serious and a primordial language is actualized. The poetics of a modern text allows to analyse the philosophical essence of the sacredness of silence as the meaning that comes up in the perspective of "nothingness" related to the human existence. In the semantics of silence, the poetics of the state of calmness actualizes the sacral significance of the ritual with nature, perceived in the old Lithuanian culture. The lyrical I of Martinaitis, having fallen into the sacral space (nature, native localities), becomes calmer, thus emphasizing his respect to the unusual territory that he finds himself in. All the calm things and nature are like prayer, which the lyrical I is trying to hear. Hearing becomes part of his spirit, helping to hear the silent whisper of the memory. Silence often acquires an existential meaning of being, in which the metaphor of longing reveals itself. Martinaitis creates the preverbal language using the semantics of silence. The paradoxical consciousness of the lyrical subject re-creates both the world and the language. The absence of verbal sound create the biblical association with the creation of the world in a head of the lyrical I. The silence, in the topic of silence created by Martinaitis, becomes the nucleus of spiritual energy.The concept of silence in his poetry is connected with the dimension of calmness of an ordinary peasant, as essential in communication with a loved one in the festive existence. The ability to listen to the silence of the nature and understand the essence of the preverbal language, retained by the lyrical I, becomes an important proof of hierophany in his being.