Sapnų ir laiko fenomenai: Thomo Manno tetralogija "Juozapas ir jo broliai"

LTThomo Manno tetralogija „Juozapas ir broliai“ laikoma didžiausiu rašytoju veikalu dėl ypač didelės apimties ir ypatingos svarbos. Pirmieji du romanai parašyti daugiausiai Miunchene, kai kurios mažesnės dalys – Nidoje. Autoriaus dėmesį patraukia mitas kaip išeities taškas apmąstymams apie laiko sąvoką bei žmonijos istorijos progresą – tai yra struktūrinis tetralogijos karkasas. Keturių romanų ciklas pasižymi intertekstualumu, sau autorius pasiskiria žmonijos sukaupto žinojimo bei išskirtinių kultūrinių vertybių perteikėjo vaidmenį. Thomas Mannas atskleidžia istorines mito šaknis, nes pagal jį tik mitas gali išmokyti daugumą kitaip suvokti praeitį. Pati Juozapo istorija, pasakotojo įtikinėjimu, siekianti ne daug giliau nei tris tūkstančius metų į praeitį, o šalis, kurioje ji vyksta yra tokia Viduržemio jūros šalis, kokią nesunkiai galėtume įsivaizduoti. Kitaip negu tradiciniuose istoriniuose ir bibliniuose romanuose pasakotojas čia moksliškai rimtai žvelgia į savo šaltinį kaip į tekstą, kurį reikia komentuoti. Vaizduodamas du labai skirtingus praeities pasaulius: gamtinį-patriarchalinį ir kultūrinį, pasakotojas naudojasi kontrasto principu. Romanuose apie Juozapą Thomas Mannas siekė sukurti tobulą estetinę erdvę, kurioje galėtų „būti“ herojus, apdovanotas tuo, kas vadinama „meile sau“, „didybe“ bei „asmenybiškumu“. Juozapas – asmenybė, kurioje išnyksta „aš“ ir „pasaulio“ (turimas galvoje istorinis pasaulis) prieštaravimas. Tačiau Juozapui galioja ir „bendražmogiškos“ – Thomo Manno romanų kontekste – savybės, nes, autoriaus žodžiais tariant, jis pasakoja apie žmones, kurie ne visai tiksliai žino, kas jie tokie yra.