LTRecenzijoje aptariama Algirdo Sabaliausko „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, 1980—2010 m.“ (Vilnius, 2012). Šis trečiasis ir paskutinis Algirdo Sabaliausko tomas apie lietuvių kalbotyros istoriją yra geriausias būdas pažymėti 2013-uosius kaip lietuvių kalbos metus. Šis kruopščiai dokumentuotas, puikiai struktūriškai sudėliotas baigiamasis tomas apie šiuolaikinę lietuvių kalbotyrą apima 1980–2010 metų laikotarpį. Dėl politinės situacijos sovietų okupacijos metais iki 1990-ųjų nebuvo įmanoma detaliai išnagrinėti mokslinių tarpukario darbų. Todėl šis tomas atkuria to meto darbus pristatydamas 1902-uosius kaip simbolinę svarbiausių 20-ojo amžiaus lietuvių filologijos projektų pradžią. Būtent tais metais išėjo Lietuvių kalbos žodynas. Kituose skyriuose Sabaliauskas apibendrina 20-ojo amžiaus leksikografijos, onomastikos, technikos terminologijos ir dialektologijos darbus, tarp jų ir Lietuvių kalbos atlasą (1977–1991) bei tritomę Lietuvių kalbos gramatiką (1965–1976). Skyriuje apie nusipelniusius Lietuvos mokslininkus detaliai aprašomi 73 autorių darbai, jie pristatomi chronologiškai. Šį platų skyrių apie pagrindinius mokslininkus seka jaunesnės kartos kalbininkų aprašymai sutalpinti į 50 puslapių. Antroji knygos dalis skirta mokslui apie lietuvių kalbą ne Lietuvoje. Nors dominuoja dėmesys mokslui Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Italijoje, aprašomi ir kontinentinėje Europoje, Skandinavijoje, Izraelyje, Japonijoje ir Australijoje atlikti darbai. Ši Sabaliausko knyga – kartu su dviem pirmaisiais tomais – yra testamentas pasišventusiems Lietuvių kalbos instituto ekspertams, kurie atliko mokslinius tyrimus neramiais laikais ir sudėtingomis sąlygomis.