Taikomoji ir dekoratyvinė kalvystė. Sedos kalviai
LTKalvystė - vienas iš seniausių amatų. Be jos neišsiversdavo nei paprasti ūkiai, nei dvarai. O sukilimų ar karų metais kalvystė tapdavo nepamainoma. Jau nuo pirmojo tūkstantmečio pradžios namų apyvokai ir puošybai naudojami kaltos geležies dirbiniai. [...] Koks didelis buvo kalvystės poreikis, liudija ir tas faktas, kad tarpukario Sedoje buvo net penkios kalvės. Vienas iš vyresnio amžiaus Sedos kalvių yra Vincentas Rimkus. Tai įdomios biografijos žmogus. Gimė jis 1921 m., save laiko tikru sediškiu. Anksti liko našlaitis. Aštuoniolikos tapo Dagių kaimo kalvio Banio mokiniu. Už mokslą mokėti nereikėjo, bet kartais turėjo padėti kalvio ūkyje. Mokėsi kalti vyrius, apkaustus. Pradžioje jų daug nepadarydavo, du tris, vėliau iki dešimties. Norint taupyti anglis, dirbti reikėdavo labai greitai. Kalviai patys pasigamindavo anglių: iškasdavo duobę ir joje degindavo medį, netikdavo tik eglės. [Iš teksto, p. 130-131].
ENThere were five forges in Seda between wars. It used to work many skilled blacksmiths there. Blacksmiths were shoeing horses, producing agricultural equipment, gates in these forges. The author presents and describes the ironmongery produced by the blacksmiths from Seda.
