Kosto Ostrausko "Antroji paskenduolė": intertekstinė autoriaus šypsena

LTStraipsnyje aptariamas keliaplanę reikšmių struktūrą formuojantis Ostrausko dramos „Antroji paskenduolė“ palimpsestas, cituojantis Vakarų kultūros tekstus (dailės, muzikos, kino ir literatūros). Dramos analizė pradedama klausimu, kaip reikia vertinti atvirai demonstruojamą savo ir svetimo žodžio dialogą – kaip formalų žaismą su kultūros tekstais ar kaip žaidimą, kuriantį reikšmės strategijas ir leidžiantį kalbėti apie teksto prasmę. K. Ostrausko dramos „Antroji paskenduolė“ paratekstai, kuriuose vyksta vertimo žaismas, kuria nuorodą į kelis intertekstus – Richardo Strausso simfoninę poemą „Tod und Verklärung“ („Mirtis ir Atsimainymas“), Franzo Kafkos novelę „Die Verwandlung“ („Metamorfozė“), W. Geothe's poemą „Faustas“. Kurdamas kalbine įtampą, t. y. priešindamas ir versdamas bendrauti poetinę ir prozos, sakytinę ir rašytinę, meno kalbą ir metakalbą, muziką ir žodį, rodydamas jų metamorfozes ir leisdamas personažams reprezentuoti tam tikras pozicijas (autorius – personažas – skaitytojas), Ostrausko tekstas kuria save patį komentuojantį pasakojimą – meta–pasakojimą. Šis metapasakojimas, cituojantis meno tekstus, kuriuose jų autorių valia metamorfozės rezultatu tampa mirtis (Straussas, Kafka, Goethe), svarsto trijų estetinės komunikacijos dalyvių santykius, jų gyvenimo ir mirties problemą: autorius paleidžia į gyvenimą personažus, bet jis pats ir atima iš jų gyvenimą. Personažą (kaip, beje, ir autorių) atgaivinti gali tik skaitytojas–kritikas ir skaitytojas–autorius, – tas, kuris kuria savo tekstą, skaitydamas kitų tekstus, kaip tai daro Ostrauskas.