Can there be a property right to a customer list?

LTSėkmė rinkoje dažnai priklauso nuo to, ar turima tam tikrų privalumu prieš konkurentus. Dažnai tas privalumas yra informacija, kuri nėra žinoma konkurentams, kaip, pavyzdžiui, klientų sąrašas, kurį ūkio subjektai sudaro gana dažnai. Tai nebūtinai tik adresai ir vardai. Tai gali būti įvairūs duomenys, kuriuos žinodamas, ūkio subjektas gali susikoncentruoti ties tam tikra veikla. Kyla klausimas, kokiu būdu galima apsaugoti ūkio subjektui naudingą informaciją, kuri gali būti atskleista kitiems asmenims, kai, tarkim, darbuotojas išeina iš darbo. Ar gali darbdavys teigti turįs nuosavybės teises į klientų sąrašą? Tradicinė "triados koncepcija" apibrėžia teises savo nuožiūra valdyti, naudoti daiktą ir juo disponuoti. Ši teisių visuma sudarė nuosavybės teisės esmę. Triada įtvirtinta naujajame civiliniame kodekse, o teisės teorijoje labiausiai paplitusi nuomonė, kad nuosavybės teisinių santykių objektai gali būti tik daiktai Todėl kyla klausimas, ar nuosavybės objektais gali būti tik materialūs daiktai ar ir nematerialus, tokie kaip informacija. Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Normos dėl nuosavybės teisės yra išdėstytos iš esmės Ketvirtojoje kodekso knygoje, kuri pavadinta daiktinė teisė, todėl peršasi išvada, kad kitas turtas gali būti tik materialūs daiktai, nes daiktas tame pačiame kodekse yra griežtai tapatinamas su materialiu daiktu ir besąlygiškai pripažįstamas nuosavybės objektu. Tačiau sąvoka "turtas" gali būti suvokiama kaip materialūs daiktai ir plačiau. Todėl kyla klausimas, ar sąvoka "kitas turtas" apima tik materialius daiktus ar taip pat ir nematerialias teises.Analizuojant kodeksą sistematiškai, galima pastebėti, kad netiesiogiai yra pripažįstama, jog turtinės teisės gali būti nuosavybės teisės objektu. Pvz., LR CK 1.110 straipsnyje yra teigiama kad įmonė, kaip turto ir turtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma yra nekilnojamas daiktas. Nekilnojami daiktai yra tiesiogiai pripažįstami nuosavybės teisės objektu. Taigi, civilinis kodeksas netiesiogiai pripažįsta nuosavybės teisę i teises. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, kad pagal ekonominę turto sampratą turtas yra viskas, kas gali būti objektyviai įvertinta pinigais. Turtinės teisės gali būti įvertintos pinigais, nes kai kuriose atlygintinėse sutartyse, (pvz., franšizės) turtinės teisės yra nurodytos galimais tų sutarčių objektais. Todėl galima daryti išvadą, kad turtas apima viską, kas nėra materialaus pasaulio dalykai, tačiau kas turi ekonominę vertę. Nuosavybės teisės turinys nuolat kinta, prisitaikydamas prie spartaus mokslo ir informacinės technologijos vystymosi. Vis daugiau ir daugiau nematerialaus pasaulio dalykų tampa reikšmingesni, kaip antai intelektinės nuosavybės produktai ir teisės į juos. Taigi nuosavybės teisės objektu yra ne tik daiktai, bet ir turtinės teisės. Kadangi klientų sąrašas nėra materialus daiktas (nors dažnai gali būti išreikštas fizinėje formoje), yra svarbu išanalizuoti, ar galima įgyti turtines teises i jį. Kodeksas mini tris turtinių teisių rūšis, kurios gali būti civilinių teisių objektai, viena iš jų - teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Tokia informacija kaip klientų sąrašas nėra ginama autorinių teisių, patentavimo ar prekių ženklų įstatymų normomis, nes paprasčiausiai arba neatitinka griežtų reikalavimų arba neatlieka tų funkcijų, kurias turėtų atlikti minėtų įstatymų ginami objektai.Tačiau civiliniame kodekse yra straipsnis apie komercine paslaptis, kuriame netiesiogiai yra išreikšta, kad komercinė paslaptis yra turtinė teisė. Buvo minėta, jog nusprendžiant, ar nematerialaus pasaulio dalykas yra nuosavybės teisės objektas, yra atsižvelgiama, ar tas daiktas turi nepriklausomą ekonominę vertę. Reikalavimai, keliami komercinei paslapčiai yra, kad informacija turėtų potencialią arba aktualią ekonominę vertę, būtų nežinoma kitiems ir jai apsaugoti savininkas ėmėsi atitinkamų priemonių. Kad galima įgyti turtines teises į komercinę paslaptį, patvirtina ir straipsnis apie franšizės sutarties sampratą, kur komercinė paslaptis įtraukta į visumą išimtinių teisių, priklausančių teisių turėtojui. Taigi klientų sąrašas gali būti nuosavybė, jei jis tampa komercine paslaptimi. Kad taptų komercine paslaptimi, informacija privalo tenkinti visus minėtus reikalavimus, keliamus 1.116 LR CK straipsnyje. Išanalizavus Lietuvoje spręstas bylas, kurios palietė komercinių paslapčių problematiką, peršasi išvada, kad teismai Lietuvoje pritaria, jog klientų sąrašas gali būti komercine paslaptimi, tačiau bent iki šiol teismai akcentavo informacijos identifikaciją. Tačiau vien identifikacijos neturėtų pakakti, kad informacija taptų komercine paslaptimi. Tai prieštarautų įstatymui, kuris reikalauja, kad informacija ne tik būtų saugoma, bet ir turėtų nepriklausomą ekonominę vertę bei būtų nežinoma kitiems. Ekonominė vertė Amerikos Valstijos teismų buvo išaiškinta kaip esminio pranašumo turėjimas prieš kitus. Be to, tik kitas turtas gali būti nuosavybės objektu, taigi tik ta informacija, kuri turi ekonominę vertę. [...].

ENObjects of property rights, contrary to old concept, can be not only thing but also other property. Incorporeal property, that is, all that is not a “thing”, is considered "other property" if it has an objective economical content. While customer list is not a material thing, it had to be analysed whether customer list could be subject of property rights. Most of valuable information can be protected under copyright, patent, and trademark laws. Customer list, however, does not obtain protection under these specific categories, but it may be protected as a trade secret. The definition of trade secret contained in Lithuanian Civil Code implies that employer can have ownership rights in it if information: 1) has real or potential commercial value, 2) is not generally known to others, and 3) is protected by means of reasonable efforts. Lithuanian definition is almost identical to definition contained in the Uniform Trade Secrets Act, where economic value and secrecy must be present in order to constitute a trade secret. Thus customer list is subject to property rights if it has commercial value and if it is not known to third persons and it is not easily accessible because of reasonable efforts by the owner to protect its confidentiality. Moreover, in order to constitute trade secret, it should be properly identified by the management organ. The Courts in Lithuania give to the last requirement a special attention. When all requirements will be satisfied, trade secret becomes property of the owner.