Miejsce południowej Rusi w politycznych planach wielkiego księcia Witolda Kiejstutowicza

LTPietų Rusioje XIV a. II pusėje reiškėsi tiek Lenkijos, tiek Lietuvos politinė įtaka. Pretenzijų į šias teritorijas neatsisakė ir Aukso Orda, tačiau jos įtaka silpo. Į dalį Podolės pretendavo ir Vengrija. Po permainingų kovų Kijevo žemė ir visa Podolė (nuo 1411 m.) atsidūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdžioje, tačiau Podolė tik laikinai (iki jo mirties). Straipsnyje, nepanaudojant naujų šaltinių, tačiau naudojantis lenkų, lietuvių, rusų, ukrainiečių istorikų darbais bei atskirais jau žinomais šaltiniais analizuojama Pietų Rusios (Ukrainos) vaidmens ir vietos reikšmė Vytauto Kęstutaičio politinėje programoje. Vytautas ilgalaikėje perspektyvoje norėjo integruoti Podolės rytinę ir vakarinę dalis ir susieti ją su Lietuva kaip tai pavyko padaryti su Kijevo žeme. Veikdamas stepėse Vytautas patyrė pralaimėjimą prieš Temurą, ką parodė Vytauto ir jo sąjungininkų karinė katastrofa 1499 m. Pasibaigus didžiajam karui su Kryžiuočių ordinu Vytautas galėjo sugrįžti prie aktyvios politikos totorių atžvilgiu. Tuo metu Aukso Orda po Tamerlano mirties (1405) ir chano Edygėjaus mirties 1419 m. ėmė galutinai byrėti į atskirus chanatus. Tuo pasinaudojo Vytautas padėdamas tapti chanais jo proteguoto Tochtamyšo palikuonis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Vytauto politika Pietų Rusios atžvilgiu siejosi su jo politika Šiaurės Rusioje. Neužsitikrinęs Lietuvos valdžios Pietuose jis nebūtų galėjęs taip aktyviai ir saugiai veikti Šiaurėje po 1390-ųjų metų. Tiek Kijeve, tiek Smolenske Vytautas maždaug tuo pačiu metu keitė regioninius vietinius kunigaikščius savo paskirtais vietininkais.