Dievo ir žmogaus santykio transformacijos Bernardo Brazdžionio poezijos rinkinyje "Amžinas žydas"

LTStraipsnyje, remiantis B. Brazdžionio poezijos rinkiniu „Amžinas žydas“, aptariamas pakitęs XX a. pirmosios pusės žmogaus santykis su Dievu. Rinkinys išsiskiria biblinių transformacijų gausumu, liudijančiu ne tik novatorišką Dievo ir žmogaus komunikaciją, bet ir savitą nuodėmės, atgailos ir išpažinties suvokimą. Įvairios biblinių tiesų deformacijos savaip apibrėžia poeto laikyseną tuometiniame kontekste. Siekiama nusakyti rinkinyje dominuojantį Dievo ir žmogaus santykį bei įrodyti išpažinties, atgailos, nuodėmės suvokimo svarbą religinių įvaizdžių transformacijai. Brazdžionis kūryboje susitelkia ties dviem poliais – prarasties ir išlikimo dilema, tarp kurių vyksta metafizinės grumtynės, nuolat aukštinant Dievą ir menkinant žmogų, tačiau net ir sunkiausią akimirką nesuabejojama Dievo buvimu bei tikima amžinuoju gyvenimu ir išganymu. Rinkinyje ryškus žmogaus asmenybės prieštaringumas ir nepastovumas, kartais gili transcendencija, o kartais viskas „ex promtu“; arba gyvenimo, išlikimo teigimas iki visiškos desperacijos, pasineriant į mirties apmąstymus. Brazdžionio kūryboje itin reikšmingas žmogaus, atitrukusio nuo Dievo, dvasinis paveikslas. Tai asmenybė, kuriai sunku susigyventi su mintimi, kad galima nusivilti religija, teikiančia jam dvasinę atgaivą. Visa potenciali energija investuojama į amžinosios laimės, išganymo troškimą, viską paverčiant antraplaniais ir laikinais dalykais – visu tuo pabrėžiama, kad nei Dievas, nei žmogus negali egzistuoti vienas be kito. Dievo ir žmogaus susiliejimo akimirkomis žmogus yra ir pranašas, ir dieviškojo žodžio skelbėjas.

ENIn the article discusses person’s relationship with God in the first half the 20th century, on the basis of the collection of Antanas Brazdžionis' poetry "Amžinas žydas" ("The Eternal Jew"). The collection is distinguished by the abundance of biblical transformations, which testifies not only to the innovative communication of God and man, but also to the specific perception of sin, repentance and confession. Different deformations of biblical truths in their own way define poet's way of thinking in a specific context of that time. The aim is to set out the relationship between God and man that is dominant in the collection and to prove the importance of confession, repentance, perception of sin for the transformation of religious images. Brazdžionis focuses on two aspects in his creative work - the dilemma of loss and survival, among which a metaphysical fight takes place by constantly praising God and belittling a man, but even at the most difficult moment, there is no doubt about the presence of God, eternal life and salvation. The contradictory nature and instability of a human personality is prominent in said collection. What is more, looking at certain instances this collection could be characterized as full of deep transcendence and in the others everything happens impromptu; there is a suggestion of life and survival until being taken over by complete desperation and the immersion in the reflection of death in Brazdžionis' literary works, a spiritual image of a person who has decided to leave God is exceptionally significant. It is a person who has a hard time living with the idea that one can be disillusioned with a religion that gives them spiritual renewal.All potential energy is invested in the desire for eternal happiness, salvation, turning everything into secondary and temporal matters - all this emphasizes that neither God nor man can exist without one another. During those moments when the man and God fuses into one, the man is both the prophet and the preacher of the divine word.