Žydšaudžiai, Freudas ir dievoieška

LTRecenzijoje aptariama Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuriame per asmeninės gėdos, kaltės, „tautinio komplekso“ prizmę Sigitas Parulskis bando sukurti savo santykį su 70 metų senumo įvykiais. Autoriui ramybės neduoda ne tiesioginis klausimas, kodėl lietuviai šaudė žydus., bet kodėl jis dėl to jaučiasi arba turėtų jautis kaltas. Perskyra tarp asmeninio ir visuotinio teisingumo matų yra problemiškiausia. Tačiau norėjęs kalbėti apie tautą persekiojantį kaltės jausmą Parulskis prabyla apie vieno pilkos sielos fotografo patirtį ieškant meilės, malonumų, galiausiai užmaršties. Knygoje viskas ima aiškėti tik maždaug po 100–to puslapių (už kuriuos, recenzentės teigimu, negalima atleisti), kai beprasmiškus buitinio sekso vaizdelius ir drungnas kankinystes dėl tėvo nebuvimo keičia situacijos sukonkretinimas: pagrindinis herojus Vincentas ir bus tas, kuris stebės žydų žudymą be išraiškos veide, kuris fotografuos lavonų krūvas, kuris nesiryš nieko nuteisti, išgelbėti ar paaiškinti savo poelgių. Vienas žiūros taškas romane atveria sandą, kurio plotmėje Parulskiui tikrai pasiseka įtikinti – tai Stebėtojo balsas. Rašytojui negana taikaus stebėtojo, kuris nieko negalėjo padaryti mito griūties, jis supriešina, supina, perkeičia vertes seniausiame, žinomiausiame, bendrame žydams ir krikščionims Biblijos mite. Visgi susitaikymo (bent jau su savimi) motyvo Parulskio knygai pritrūksta – veikėjas iš tiesų nusiplauna rankas, taip ir neišreikšdamas savo pozicijos kraupių įvykių atžvilgiu. Tačiau taip taikliai metamas atsakymas tiems, kurie tikėjosi dar vieno didvyrių parado.